Kai žiūriu į baltą debesį, plaukiantį virš miesto, jis atrodo beveik nesvarus. Lyg medvilnės gabalas, pakabintas danguje. Bet tai tik optinė apgaulė. Įprastas kamuolinis debesis gali sverti apie 500 tonų, nes jame slepiasi milžiniškas kiekis mažyčių vandens lašelių, pasklidusių per labai didelį tūrį.
Debesis nėra tuščias – jis pilnas vandens
Iš tolo debesis atrodo kaip vientisa balta masė, bet iš tikrųjų jis sudarytas iš daugybės mikroskopinių vandens lašelių arba ledo kristalų. Tie lašeliai tokie maži, kad atskirai beveik nieko nesvertų. Bet kai jų prisikaupia kilometro dydžio debesyje, skaičiai tampa visai kitokie.
Paprastame kamuoliniame debesyje viename kubiniame metre oro gali būti apie pusę gramo vandens. Pusė gramo skamba juokingai mažai – mažiau nei žirnis. Bet dabar įsivaizduokite debesį, kurio dydis maždaug kilometras į plotį, kilometras į ilgį ir kilometras į aukštį.
Tokiame tūryje yra milijardai kubinių metrų oro. Ir kai kiekviename jų yra bent po truputį vandens, bendras svoris gali pasiekti šimtus tonų.
Būtent todėl klausimas „kiek sveria debesis?“ staiga nustoja būti vaikiškas. Atsakymas labiau primena sunkvežimių koloną nei pūkelį danguje.
Kodėl toks sunkus debesis nenukrenta ant žemės
Tai turbūt įdomiausia dalis. Jei debesis gali sverti šimtus tonų, kodėl jis tiesiog nenukrenta?
Atsakymas slypi ne vien pačiame debesyje, o ore. Vandens lašeliai debesyje yra labai maži ir pasklidę didžiuliame plote. Jie nekrenta kaip kibiras vandens, nes juos nuolat veikia oro judėjimas.
Šiltas oras kyla aukštyn. Jį šildo Saulė, įkaitusi žemė, atmosferos frontai ar kalnai, kurie priverčia oro mases kilti. Kylantis oras neša vandens garus aukštyn, ten jie atvėsta ir virsta lašeliais. Kol lašeliai labai smulkūs, oro srovės juos gali išlaikyti.
Panašiai kaip dulkės saulės spindulyje – jos irgi turi svorį, bet ore gali plūduriuoti ilgai, nes yra labai mažos. Debesų lašeliai veikia panašiai, tik jų mastas nepalyginamai didesnis.
Kai lašeliai susijungia, tampa didesni ir sunkesni, oro srovės jų nebeišlaiko. Tada prasideda lietus.
Ne visi debesys sveria vienodai
Debesų yra įvairių, todėl ir jų svoris labai skiriasi. Ploni, aukštai esantys plunksniniai debesys yra daug lengvesni. Juose mažiau vandens, jie dažnai sudaryti iš ledo kristalų ir atrodo tarsi ištemptos baltos gijos.
Kamuoliniai debesys, tie gražūs balti „kalnai“ danguje, jau visai kita istorija. Jie gali būti dideli, tankūs ir turėti daug vandens lašelių. Vidutinis toks debesis gali sverti apie 500 tonų.
O tamsūs audros debesys gali būti dar įspūdingesni. Juose vandens kiekis viename kubiniame metre gali būti kelis kartus didesnis. Todėl audros debesis nėra tik „pilkesnis“ debesis. Jis dažnai yra gerokai masyvesnis, drėgnesnis ir energingesnis.
Kai dangus prieš liūtį patamsėja, mes matome ne tik spalvą. Matome milžinišką vandens sistemą, kuri jau ruošiasi kristi žemyn.
Kodėl lietaus lašui reikia milijardų mažų lašelių
Vienas debesies lašelis yra toks mažas, kad lietaus lašu jis iškart netampa. Kad susidarytų normalus lietaus lašas, turi susijungti milžiniškas kiekis smulkių lašelių.
Todėl debesis gali ilgai kaboti danguje ir nelyti. Jame vanduo jau yra, bet jis dar per smulkiai išsklaidytas. Tik kai lašeliai pradeda jungtis, didėti ir sunkėti, dangus „nebeišlaiko“ jų ore.
Tada tas baltas, lengvas reginys staiga pavirsta labai apčiuopiamu dalyku – lietumi ant lango, šlapia gatve, balomis ir vandeniu, kuris dar prieš kelias minutes atrodė tiesiog kaip pūkas virš galvos.
Debesys kitose planetose dar keistesni
Žemėje debesys mums atrodo įprasti, nes jie susiję su vandeniu. Bet kitose planetose debesys gali būti visai kitokie.
Veneroje debesys susiję su itin agresyvia chemine aplinka. Marse galima rasti ledo debesų. Jupiterio ir Saturno atmosferoje debesų sluoksniai susideda iš kitokių junginių, o Urane ir Neptūne debesys siejami su metanu.
Tai primena, kad debesis nėra vien „vandens pūkas“. Debesis yra atmosferos reiškinys, o jo sudėtis priklauso nuo to, kokiame pasaulyje jis susidaro.
Žemėje mums pasisekė – mūsų debesys yra vandens ciklo dalis. Jie ne tik gražūs, bet ir būtini: perneša drėgmę, grąžina lietų, reguliuoja temperatūrą ir daro planetą gyvą.
Kitą kartą pažvelgęs į dangų, matau ne pūką, o milžiną
Man labiausiai patinka šios istorijos paradoksas. Debesis atrodo lengvas, nes jis plūduriuoja. Bet jo lengvumas – ne dėl to, kad jis nieko nesveria. Jis atrodo lengvas todėl, kad jo svoris paskirstytas per milžinišką erdvę.
Tai tarsi šimtai tonų vandens, išskaidytų į tokias smulkias daleles, kad dangus jas laiko ore.
Todėl kitą kartą, kai virš galvos plauks gražus baltas kamuolinis debesis, į jį jau žiūrėsiu kitaip. Ne kaip į pūką, o kaip į tylų milžiną – šimtus tonų vandens, pakibusių ore taip elegantiškai, kad mes net pamirštame, kokia galinga yra gamta.
