Dirbtinis intelektas vis dažniau pristatomas kaip ateities pranašas, tačiau tokios prognozės nėra mistika. Jos veikia kaip veidrodis: išryškina technologijas, kurios jau vystomos, ir baimes, kurios jau bręsta visuomenėje. Todėl „naujojo Nostradamo“ prognozės įdomios ne tuo, kad gali tiksliai išsipildyti, o tuo, kokias problemas jos iškelia į paviršių.
Ateitis, kuri prasideda ne po dešimtmečio, o laboratorijose šiandien
Pranešama, kad „Google“ dirbtinio intelekto modelis „Gemini“, kalbėdamas apie ateinantį dešimtmetį, save pavadino „Duomenų pranašu“ ir pateikė dešimt scenarijų, kurie galėtų pakeisti žmonių gyvenimą. Skamba sensacingai, bet dauguma šių prognozių nėra ištrauktos iš fantastikos.
Pavyzdžiui, genų redagavimo technologijos, tokios kaip CRISPR, jau šiandien laikomos vienu svarbiausių medicinos proveržių. Jos dažnai apibūdinamos kaip „molekulinės žirklės“, nes leidžia tiksliai keisti DNR. DI prognozėje ši kryptis virsta kur kas platesniu scenarijumi: paveldimų ligų mažinimu, kai kurių vėžio formų kontrole ir net ląstelių senėjimo lėtinimu.
Būtent čia ir prasideda tikrasis klausimas. Ne „ar žmonės gyvens ilgiau“, o kas nutiks visuomenei, jei sveikas gyvenimas smarkiai pailgės. Tada teks iš naujo svarstyti pensijų amžių, šeimos modelį, karjeros trukmę, sveikatos apsaugos sistemą ir net tai, ką laikome normaliu žmogaus gyvenimo ciklu.
Ši prognozė labiausiai gąsdina ne dėl pačios technologijos, o dėl to, kad ji paliečia labai žemiškus dalykus: pinigus, senėjimą, nelygybę ir teisę keisti žmogaus biologiją.
Proto sąsajos, kvantiniai kompiuteriai ir dirbtinis intelektas kaip partneris
Viena ryškiausių prognozių susijusi su tiesioginiu žmogaus smegenų ir kompiuterio ryšiu. Pagal tokį scenarijų neuroninės sąsajos ateityje galėtų leisti bendrauti ne tik tekstu ar balsu, bet ir mintimis, emocinėmis būsenomis ar signalais, perduodamais tiesiai iš nervų sistemos.
Tai skamba kaip mokslinė fantastika, tačiau pats klausimas nėra vien technologinis. Jei atsiranda būdas perduoti mintis ar emocijas, iškart kyla privatumo problema. Kas saugos žmogaus vidinį pasaulį? Kur baigsis patogumas ir prasidės kontrolė? Ar tokia technologija bus pagalba sergantiems, ar dar vienas būdas stipriesiems tapti dar stipresniems?
Kita prognozė – bendrasis dirbtinis intelektas. Tai nebebūtų tik programa, atliekanti vieną užduotį. Tokia sistema galėtų samprotauti skirtingose srityse: moksle, technologijose, kūryboje, medicinoje, inžinerijoje. Kitaip tariant, DI taptų ne įrankiu, o bendradarbiu.
Šis scenarijus kartu žada ir pažangą, ir įtampą. Viena vertus, toks intelektas galėtų pagreitinti vaistų kūrimą, klimato sprendimus ar mokslinius atradimus. Kita vertus, visuomenė turėtų atsakyti, kas atsakingas už DI sprendimus, kam priklauso jo sukurti rezultatai ir ką daryti žmonėms, kurių darbą jis perima.
Aštuntoji prognozė kalba apie kvantinę revoliuciją. Kvantiniai kompiuteriai galėtų iš esmės pakeisti kibernetinį saugumą, medicininius tyrimus ir naujų medžiagų kūrimą. Tačiau čia vėl matome tą patį dėsningumą: technologija žada proveržį, bet kartu griauna senas apsaugas. Jei skaičiavimo galia smarkiai išauga, tai gali būti naudinga mokslui, bet pavojinga duomenų saugumui.
Didžiausias lūžis gali būti ne kosmose, o kasdienėje ekonomikoje
Tarp prognozių minimos ir kosmoso gyvenvietės. Pagal šį scenarijų pirmosios nuolatinės bazės galėtų atsirasti Mėnulyje ar Marse, o iš pradžių jas prižiūrėtų autonominiai robotai. Tai viena vizualiai patraukliausių prognozių, tačiau paprastam žmogui artimesnė gali būti kita – automatizuota ekonomika.
Jei vis daugiau darbų perims dirbtinis intelektas ir robotai, vien technologinio efektyvumo nepakaks. Reikės naujo atsakymo į klausimą, iš ko žmonės gyvens, jei jų darbas taps mažiau reikalingas. Todėl prognozėse minimos visuotinės bazinės pajamos – idėja, kad kiekvienas gyventojas gautų tam tikrą nuolatinę išmoką, nepriklausomai nuo darbo statuso.
Tai nėra tik ekonomikos modelio detalė. Tai klausimas apie žmogaus vertę visuomenėje. Ar žmogus vertingas tik tada, kai dirba? Ar valstybė gali perskirstyti technologijų sukurtą naudą? Kas mokės už sistemą, kurioje produktyvumas auga, bet daliai žmonių darbo vietų mažėja?
Šalia to atsiranda ir giliųjų virtualių realybių prognozė. DI piešia pasaulį, kuriame skaitmeninės erdvės tampa tokios įtraukiančios, kad jas sunku atskirti nuo fizinės realybės. Darbas, mokslas, pramogos ir socialinis gyvenimas galėtų persikelti į aplinkas, kurios atrodo beveik tikros.
Tokiu atveju keistųsi ne tik technologijos, bet ir žmogaus įpročiai. Jei virtuali patirtis tampa patogesnė, saugesnė ar malonesnė už tikrą, dalis žmonių gali rinktis gyventi daugiau ekrane nei realybėje. Tai kelia klausimą, kur baigiasi pramoga ir prasideda pabėgimas.
Ekologijos atkūrimas ir transhumanizmas: dvi priešingos ateities kryptys
Viena optimistiškiausių prognozių – aplinkos atkūrimas. Joje kalbama apie autonominius dronus, genetiškai modifikuotus dumblius ir kitas technologijas, kurios galėtų padėti valyti vandenynus, atkurti ekosistemas, mažinti taršą ir taisyti žmogaus padarytą žalą.
Ši vizija svarbi tuo, kad ji keičia požiūrį į technologijas. Dažnai jos laikomos gamtos problema, tačiau ateityje gali tapti ir gamtos taisymo įrankiu. Vis dėlto čia slypi rizika: jei žmonija patikės, kad technologijos viską sutvarkys vėliau, gali dar ilgiau atidėlioti sprendimus dabar.
Paskutinė prognozė – transhumanizmas. Pagal ją žmonija gali suskilti į dvi grupes: tuos, kurie sutiks keisti savo kūną, protą ar biologiją technologijomis, ir tuos, kurie norės likti „natūralūs“.
Tai turbūt viena jautriausių temų. Kalbama ne tik apie sveikatą ar patogumą, bet ir apie socialinę nelygybę. Jei vieni galės pagerinti atmintį, fizines galimybes, reakciją ar atsparumą ligoms, o kiti negalės, technologinis progresas gali sukurti naują žmonių skirtį.
Todėl „naujasis Nostradamas“ čia iš tiesų pranašauja ne konkrečią datą, o konfliktą. Ateitis gali būti ne žmonės prieš mašinas, o žmonės prieš žmones: modifikuoti prieš nemodifikuotus, turintys prieigą prie pažangos prieš tuos, kuriems ji liks per brangi.
Šios prognozės svarbios ne todėl, kad būtinai išsipildys
DI prognozės apie ateinantį dešimtmetį skamba įspūdingai: proto ir kompiuterio ryšys, bendrasis dirbtinis intelektas, branduolių sintezė, kosmoso bazės, genų redagavimas, virtualios realybės, automatizuota ekonomika, kvantiniai kompiuteriai, ekologijos atkūrimas ir transhumanizmas.
Tačiau jas verta skaityti atsargiai. Dirbtinis intelektas nėra mistinis pranašas. Jis jungia jau egzistuojančias tendencijas, technologijų kryptis ir viešai aptariamas baimes. Todėl tokios prognozės nėra ateities žemėlapis – veikiau sąrašas sričių, kuriose žmonija gali priimti labai svarbius sprendimus.
Didžiausia šių prognozių mintis paprasta: ateitis neatsiras savaime. Ji priklausys nuo to, kas valdys technologijas, kas turės prie jų prieigą ir kokias ribas visuomenė nusibrėš dar prieš tai, kai nauji išradimai taps kasdienybe.
