Kai tulpės nužydi, jų sezonas dar nesibaigia. Būtent dabar svogūnėlis kaupia jėgas kitam pavasariui, todėl viena dažna klaida gali kainuoti būsimus žiedus. Jei iškart nukerpami visi lapai, augalas nebespėja „pasimaitinti”. Kitais metais tulpės gali žydėti silpniau, išleisti smulkesnius žiedus arba visai nepražysti.
Žiedą pašalinkite, bet lapus palikite „dirbti”
Pirmas darbas po žydėjimo – nukirpti nuvytusį žiedą. To reikia ne dėl grožio, o dėl energijos paskirstymo. Jei žiedas paliekamas, tulpė pradeda brandinti sėklas. Šis procesas atima daug jėgų, kurios turėtų keliauti į svogūnėlį.
Nuvytusį žiedą geriausia nukirpti kartu su viršutine žiedkočio dalimi. Tačiau lapų liesti nereikėtų. Jie dar kelias savaites maitina svogūnėlį: gauna šviesą, gamina maistines medžiagas ir padeda augalui pasiruošti kitam sezonui. Kol lapai žali, jie tulpei yra labai reikalingi.
Didžiausia klaida – iškart po žydėjimo nupjauti visą augalą iki žemės. Taip gėlynas atrodo tvarkingiau, bet svogūnėlis lieka be maitinimo. Iš išorės žala pasimato tik kitą pavasarį, kai tulpės būna silpnesnės arba visai nekrauna žiedų.
Lapus galima šalinti tik tada, kai jie natūraliai pagelsta, suminkštėja ir pradeda džiūti. Tai ženklas, kad svogūnėlis jau pasiėmė didžiąją dalį maistinių medžiagų. Jei gėlynas tuo metu atrodo netvarkingas, geriau tulpių lapiją pridengti šalia augančiais daugiamečiais augalais, o ne rišti lapus į mazgus ar užlenkti. Sulankstyti lapai prasčiau „dirba“ ir mažiau maitina svogūnėlį.
Po žydėjimo tulpėms dar reikia drėgmės ir maistinių medžiagų
Nužydėjusios tulpės dažnai pamirštamos, nes ryškiausias jų etapas jau praėjo. Tačiau kelios savaitės po žydėjimo yra labai svarbios. Jei tuo metu dirva visiškai perdžiūsta, lapai greičiau sunyksta, o svogūnėliai sukaupia mažiau atsargų.
Jei pavasaris sausas, tulpes verta palaistyti. Laistyti reikia saikingai – žemė turi būti lengvai drėgna, bet ne šlapia. Tulpės nemėgsta užmirkimo, nes svogūnėliai gali pradėti pūti. Ypač atsargiai reikia elgtis sunkioje, molingoje dirvoje, kur vanduo po lietaus ar laistymo laikosi ilgiau.
Kol lapai dar žali, galima duoti ir švelnaus maitinimo. Tinka svogūninėms gėlėms skirtos trąšos arba tokios, kuriose nėra per daug azoto. Po žydėjimo tulpei svarbiau stiprinti svogūnėlį, o ne auginti naują vešlią lapiją. Dėl to naudingesni fosforo ir kalio turintys papildai, naudojami pagal normas.
Trąšas geriausia berti ar lieti ant drėgnos dirvos. Jei žemė sausa, pirmiausia ją palaistykite. Taip maistinės medžiagos lengviau pasiekia šaknis, o augalas nepatiria papildomo streso.
Kada svogūnėlius palikti, o kada geriau iškasti
Ne visas tulpes būtina kasmet iškasti. Jei jos auga laidžioje, neužmirkstančioje dirvoje, gerai žydi ir nėra per tankiai susispaudusios, svogūnėlius galima palikti žemėje. Tačiau veislinės tulpės po kelių metų dažnai pradeda smulkėti, žydėti silpniau arba išvis dingsta iš gėlyno.
Jei pastebite, kad žiedų kasmet mažiau, o lapų daugiau nei žiedų, svogūnėlius verta iškasti ir atrinkti. Tai daroma tik tada, kai lapai jau pageltę ir nudžiūvę. Kol lapija žalia, svogūnėlis dar kaupia maistines medžiagas, todėl ankstyvas kasimas jį susilpnina.
Iškastus svogūnėlius reikia nuvalyti nuo žemių, apžiūrėti ir atmesti supuvusius, minkštus ar pažeistus. Sveikus svogūnėlius reikėtų išdžiovinti pavėsyje, gerai vėdinamoje vietoje. Iki rudens jie laikomi sausai, o vėliau sodinami į saulėtą, laidžią vietą.
Jei tulpės augo pavėsyje, sunkioje arba nuolat šlapioje dirvoje, kitą kartą joms verta parinkti geresnę vietą. Saulė ir vandeniui laidi žemė yra vienos svarbiausių sąlygų, kad svogūnėliai išliktų stiprūs.
Tulpių žydėjimas kitą pavasarį sprendžiasi ne tada, kai jos jau krauna pumpurus, o dabar – po žydėjimo. Nuvytusį žiedą reikia pašalinti, bet lapus palikti, kol jie patys pagels. Jei tuo metu tulpės gaus saikingos drėgmės, švelnaus tręšimo ir nebus per anksti nukirptos, svogūnėliai sukaups daugiau jėgų ir kitą pavasarį turės daug geresnę galimybę vėl ryškiai pražysti.
