Kartais atrodo, kad žmonės aplink tapo piktesni.
Parduotuvėje kas nors burbteli, nes per lėtai krauni prekes į maišelį. Vairuotojas pypina dar nespėjus pajudėti nuo šviesoforo. Kaimynas laiptinėje nebe pasisveikina, o tik sunkiai atsidūsta. Socialiniuose tinkluose po nekaltu įrašu per kelias minutes atsiranda komentarų, nuo kurių norisi uždaryti telefoną ir daugiau jo neatidaryti.
Ir tada nejučia pagalvoji: kas mums nutiko?
Ar mes tikrai tapome piktesni? Ar tiesiog pavargome taip, kad nebeturime jėgų būti švelnūs?
Pyktis dažnai prasideda ne nuo pykčio
Asta tai suprato vieną eilinį antradienį, stovėdama eilėje prie kasos.
Prieš ją buvęs vyras ilgai ieškojo nuolaidų kortelės. Už jos stovinti moteris jau garsiai pūtė orą pro nosį. Kasininkė, akivaizdžiai pavargusi, tyliai kartojo: „Palaukite, sistema stringa.“ Kažkur toliau verkė vaikas, kažkas skambino telefonu, kažkas pyko, kad neveikia savitarnos kasa.
Asta pajuto, kaip ir pati ima kaisti.
Ji norėjo tik pieno, duonos ir ramiai grįžti namo. Po darbo. Po dienos, kurioje viskas vėlavo. Autobusas, atsakymai, žmonės, net jos pačios kantrybė.
Kai vyras pagaliau rado kortelę, iš rankų jam iškrito monetos. Viena nuriedėjo Astai prie bato. Ji jau buvo bepradedanti mintyse burbėti: „Na kiek galima…“
Bet tada vyras pasilenkė taip lėtai, kad ji pamatė, kaip jam sunku. Rankos drebėjo. Veidas buvo išbalęs. Jis tyliai pasakė:
— Atsiprašau. Šiandien po ligoninės.
Ir visas Astos pyktis subyrėjo.
Ji pakėlė monetą, padavė jam ir pirmą kartą tą dieną neskubėjo.
Tą vakarą grįžusi namo ji ilgai galvojo, kiek kartų svetimą nuovargį palaikė nemandagumu. Kiek kartų žmogaus tylą pavadino arogancija. Kiek kartų kažkieno susierzinimą priėmė kaip puolimą, nors gal tas žmogus tiesiog laikėsi paskutinėmis jėgomis.
Pavargęs žmogus greičiau užsidega
Nuovargis labai panašus į sausą žolę.
Užtenka mažos kibirkšties.
- Per garsiai uždarytos durys.
- Per lėtai važiuojantis automobilis.
- Per ilga eilė.
- Per brangi sąskaita.
- Per garsūs kaimynai.
- Per daug žinių, kuriose vėl kažkas blogai.
Ir žmogus sprogsta.
Ne todėl, kad jis būtinai blogas. Ne todėl, kad nori įskaudinti. Kartais todėl, kad viduje jau seniai nėra vietos dar vienam nepatogumui.
Lietuviai dažnai moka kentėti tyliai. Labai ilgai. Dirbti, rūpintis, mokėti paskolas, prižiūrėti tėvus, auginti vaikus, skaičiuoti kainas, skaityti neramias naujienas, apsimesti, kad „viskas normaliai“. O paskui tas „normaliai“ išsilieja ant žmogaus, kuris tiesiog užlindo eilėje ar netinkamai pastatė automobilį.
Iš šono tai atrodo kaip pyktis.
Bet viduje dažnai būna nuovargis, nerimas, bejėgiškumas ir jausmas, kad niekas tavęs negirdi.
Mes mažiau matome vieni kitų gyvenimus
Anksčiau žmonės gal daugiau žinojo apie kaimynus. Kas serga, kas neteko darbo, kam gimė anūkas, kas slaugo mamą, kas vienas grįžta į tuščius namus. Dabar gyvename arčiau vieni kitų, bet dažnai vieni apie kitus žinome mažiau.
Girdime triukšmą už sienos, bet nematome, kad ten mama trečią naktį nemiega su kūdikiu. Matome lėtai važiuojantį senjorą, bet nežinome, kad jis pirmą kartą po žmonos mirties pats važiuoja į kapines. Matome piktą kasininkės veidą, bet nežinome, kiek žmonių jai tą dieną kalbėjo taip, lyg ji būtų kalta dėl visų kainų.
Kai nematome istorijos, lengviau teisti.
Tada žmogus tampa nebe žmogumi, o kliūtimi.
- Kliūtimi kelyje.
- Kliūtimi eilėje.
- Kliūtimi laiptinėje.
- Kliūtimi internete.
O su kliūtimi nesikalbama. Ją norisi pastumti.
Gal mums reikia ne mažiau pykčio, o daugiau poilsio
Asta po to karto parduotuvėje nepradėjo gyventi kaip šventoji. Ji vis dar supyksta. Vis dar kartais burba automobilyje. Vis dar užverda, kai kas nors elgiasi nemandagiai.
Bet dabar ji dažniau sustoja prieš atsakydama.
Kartais pakanka vieno klausimo: „O jeigu šis žmogus ne piktas, o pavargęs?“
Tas klausimas nepateisina grubumo. Jis nereiškia, kad reikia leisti lipti ant galvos, kentėti nepagarbą ar nutylėti neteisybę. Bet jis padeda nepilti dar daugiau benzino į ugnį.
Nes šiandien daug kam sunku.
Vieni pavargo nuo kainų. Kiti nuo darbų. Treti nuo vienatvės. Ketvirti nuo atsakomybės, kurios niekas nemato. Penkti nuo nuolatinio jausmo, kad turi būti stiprūs, susitvarkę, produktyvūs ir dar mandagūs.
O mandagumui irgi reikia jėgų.
Švelnumui reikia vietos.
Kantrybei reikia bent trupučio vidinės ramybės.
Gal lietuviai ne tapo piktesni — gal tiesiog ilgai buvo be atokvėpio
Gal mes ne tiek supykome, kiek per ilgai tempėme.
- Per ilgai sakėme „nieko tokio“.
- Per ilgai taupėme save tik savaitgaliui.
- Per ilgai gyvenome suspaudę dantis.
- Per ilgai galvojome, kad paprašyti pagalbos yra silpnumas.
- Per ilgai juokavome, kad „visi taip gyvena“.
Bet žmogus nėra akmuo.
Jei jam ilgai trūksta poilsio, saugumo, pagarbos ir paprasto žmogiško išklausymo, jis ima aštrėti. Balsas tampa kietesnis. Žvilgsnis šaltesnis. Atsakymai trumpesni. Kantrybė plonesnė.
Ir tada visa šalis kartais atrodo pavargusi.
Ne bloga. Ne beširdė. Tiesiog pavargusi.
Gal todėl taip stipriai suveikia paprasti dalykai. Kai kas nors praleidžia eilėje. Kai vairuotojas padėkoja avariniu signalu. Kai kaimynas pasako „atsiprašau, vakar buvo garsiau“. Kai pardavėja nusišypso ne iš pareigos, o žmogiškai. Kai žmogus nepuola aiškinti, o pirmiausia paklausia: „Ar viskas gerai?“
Tokiomis akimirkomis supranti, kad gerumo dar yra daug.
Jis tik dažnai pasislėpęs po nuovargiu.
Todėl gal klausimas ne tas, ar lietuviai tapo piktesni.
Gal tikrasis klausimas — ar mes dar mokame pastebėti, kad po tuo pykčiu labai dažnai stovi pavargęs žmogus, kuriam irgi reikia truputį šviesos, tylos ir bent vieno normalaus sakinio be priekaišto.
