Rasa česnaką mėgo beveik visur. Į sriubą, į keptas bulves, į padažą prie mėsos, į varškės užtepėlę, net ant skrudintos duonos su pomidorais. Jos virtuvėje česnakas buvo ne prieskonis, o nuotaika.
Tik buvo viena bėda.
Po gaminimo rankos dar ilgai kvepėdavo taip, lyg ji ne vakarienę ruošė, o visą dieną dirbo česnakų lauke.
Tą vakarą ji gamino paprastą vakarienę: vištieną su daržovėmis, bulves orkaitėje ir česnakinį jogurto padažą. Viskas pavyko puikiai. Virtuvėje kvepėjo šiltai, namiškai, net vaikai patys atėjo klausti, kada bus galima valgyti.
Bet kai po vakarienės Rasa nusiplovė rankas, kvapas liko.
Ji nusiplovė dar kartą.
Paskui dar kartą, jau su daugiau muilo.
Tada patrynė pirštus kempinėle. Vis tiek tas pats. Česnakas buvo įsikibęs į odą, į pirštų galiukus, į panages. Net atsigulus į lovą jai atrodė, kad rankos vis dar kvepia vakariene.
— Čia jau ne kvapas, čia prisiminimas, — burbtelėjo ji vyrui.
Tas tik nusijuokė ir pasakė:
— Pabandyk patrinti rankas į kriauklę.
Rasa pakėlė antakius.
— Į kriauklę?
— Taip. Nerūdijantis plienas. Sakė, padeda nuo česnako.
Ji iš pradžių pagalvojo, kad vyras juokauja. Bet kitą dieną, kai vėl teko smulkinti česnaką, nusprendė pabandyti.
Paprastas triukas su nerūdijančiu plienu
Baigusi pjaustyti česnaką, Rasa pirmiausia sušlapino rankas šaltu vandeniu. Tada, vietoj to, kad iškart griebtų muilą, kelias sekundes patrino pirštus į nerūdijančio plieno kriauklės kraštą.
Ypač gerai patrino pirštų galiukus ir vietas aplink nagus, nes būtent ten kvapas laikosi ilgiausiai.
Jausmas buvo keistas. Atrodė, kad daro kažką visiškai beprasmiško. Juk kriauklė nėra muilas, nėra citrina, nėra valiklis. Tiesiog metalas.
Po to ji nusiplovė rankas su muilu.
Ir sustojo.
Kvapas buvo gerokai silpnesnis.
Ne šiaip „gal truputį“. Tikrai silpnesnis. Tas aitrus česnako pėdsakas, kuris paprastai laikydavosi dar pusę vakaro, beveik dingo.
Tada Rasa prisiminė, kad panašių „plieninių muilų“ yra mačiusi parduotuvėje. Tokių mažų, blizgančių, muilo formos gabalėlių, kurie žada pašalinti česnako, svogūno ar žuvies kvapą nuo rankų. Tik dabar suprato esmę: stebuklas ne formoje, o pačiame nerūdijančiame pliene.
Tokiam triukui nereikia specialaus daikto. Tinka kriauklė, šaukštas, peilis, virtuvės maišytuvas ar kitas nerūdijančio plieno paviršius.
Svarbiausia tai daryti atsargiai. Jei naudojate peilį, rankas reikia trinti ne į ašmenis, o į saugią plokščią metalinę dalį. Dar paprasčiau — rinktis šaukštą ar kriauklę.
Kodėl česnako kvapas taip stipriai laikosi?
Česnakas toks kvapnus ne šiaip sau. Jame yra sieros junginių, kurie išsiskiria pjaustant, traiškant ar spaudžiant skilteles. Būtent jie suteikia česnakui stiprų aromatą, bet kartu lengvai prilimpa prie odos.
Todėl vien muilo kartais neužtenka. Muilas nuplauna riebalus ir nešvarumus, bet česnako kvapo junginiai gali išlikti ant pirštų daug ilgiau.
Nerūdijantis plienas padeda sumažinti tą aitrų kvapą. Manoma, kad metalas sąveikauja su česnako sieros junginiais ir padeda juos neutralizuoti. Todėl po trynimo į plieną rankos nebekvepia taip stipriai.
Geriausia šį būdą naudoti iš karto po gaminimo, kol kvapas dar nespėjo giliai įsigerti į odą. Jei rankos česnaku kvepia jau kelias valandas, poveikis gali būti silpnesnis, bet pabandyti vis tiek verta.
Rasa nuo tada šį triuką pradėjo naudoti beveik automatiškai. Supjaustė česnaką — rankos po vandeniu, kelios sekundės prie kriauklės, tada muilas. Jokios dramos, jokio ilgo šveitimo.
Ir svarbiausia — jokio česnako kvapo ant pagalvės vakare.
Jei plieno po ranka nėra, padeda ir kitos priemonės
Žinoma, ne visada patogu naudoti kriauklę ar metalinį daiktą. Tokiu atveju galima rinktis kitus paprastus namų būdus.
Citrinos sultys padeda sumažinti aštrų kvapą ir palieka gaivumo pojūtį. Tik jei ant rankų yra įtrūkimų ar žaizdelių, citrina gali graužti.
Kepimo soda taip pat tinka. Ją galima sumaišyti su trupučiu vandens iki pastos ir patrinti pirštus. Ji veikia kaip švelnus šveitiklis ir padeda pašalinti kvapus.
Kavos tirščiai praverčia tada, kai norisi ir nušveisti, ir užmaskuoti kvapą. Jie palieka savą aromatą, bet daugeliui jis malonesnis nei česnakas.
Actas taip pat gali padėti, tačiau jo kvapas pats gana stiprus, todėl šis būdas patiks ne visiems.
Vis dėlto nerūdijantis plienas turi vieną didelį privalumą: jis nieko nekainuoja, jei virtuvėje jau turite kriauklę ar šaukštą. Nereikia pirkti specialaus „plieninio muilo“, nors toks daiktas gali būti patogus, jei norisi atskiros priemonės.
Rasa dabar juokiasi, kad virtuvėje kartais viskas paprasčiau, nei atrodo. Mes ieškome specialių priemonių, purškalų, brangių valiklių, o sprendimas stovi prieš akis — šaltas vanduo, nerūdijantis plienas ir truputis muilo pabaigoje.
Česnakas jos virtuvėje dėl to niekur nedingo.
Priešingai — ji pradėjo jo naudoti dar drąsiau.
Nes kai žinai, kaip greitai atsikratyti kvapo nuo rankų, česnakinis padažas vakare nebeatrodo kaip įsipareigojimas visai nakčiai.