Rimantas į parduotuvę užsuko tik pieno ir duonos. Bent jau taip pasakė žmonai, kai ši paskambino paklausti, ar jis jau pakeliui namo.
— Tik greitai įšoksiu, — atsakė jis, jau stodamas į aikštelę prie prekybos centro. — Penkios minutės.
Bet jis pats žinojo, kad tos penkios minutės retai kada būna penkios. Ypač ketvirtadienio vakarą, kai prasideda nauji pasiūlymai, o prie įėjimo jau iš tolo raudonuoja akcijų plakatai. „Tik šiandien“, „Antra prekė pigiau“, „Nuolaida su kortele“, „Geriausia kaina“.
Žodžiai tokie įprasti, kad žmogus jų lyg ir nebepastebi, bet kažkur galvoje jie vis tiek spragteli kaip mažas signalas: pažiūrėk, gal verta.
Rimantas pasiėmė krepšelį, ne vežimėlį. Tai buvo jo būdas sau pasakyti, kad šįkart tikrai nieko nereikalingo nepirks. Krepšelis reiškia kontrolę. Vežimėlis reiškia, kad jau pasidavei.
„Vis tiek sunaudosim“ – sakinys, nuo kurio prasideda pilnos spintelės
Pieną jis rado greitai. Duoną irgi. Jau būtų galėjęs eiti prie kasos, bet tada pamatė sviestą su nuolaida.
Sviesto namuose buvo. Tikrai buvo. Vienas pakelis šaldytuve ir dar vienas šaldiklyje, nes žmona mėgdavo turėti atsargai. Bet kaina buvo gera. Tokia, kurią pamačius kažkaip nepatogu nepasiimti.
„Vis tiek sunaudosim“, — pagalvojo jis.
Į krepšelį įdėjo du pakelius.
Tada pamatė kavą. Jų mėgstamą. Ne pačią pigiausią, todėl paprastai pirkdavo tik per akciją. Dabar nuolaida buvo tokia, kad Rimantas net sustojo. Kava namuose irgi buvo, bet kas gi gali žinoti, kada vėl pabrangs.
Įdėjo du pakelius. Paskui dar vieną, nes „prie tokios kainos jau kvaila neimti“.
Prie makaronų lentynos ranka pati paėmė tris pakuotes. Prie konservų — kelias skardines. Prie skalbiklio sustojo ilgiau, nes ten buvo pasiūlymas „du už vieno kainą“, o tokie pasiūlymai Rimantui visada atrodydavo beveik kaip asmeninis prekybos centro iššūkis.
Jei nepaimi, vadinasi, pralaimėjai.
Kai jis pagaliau priėjo prie kasos, krepšelis jau rėžė pirštus. Pienas ir duona buvo kažkur dugne, užspausti tarp kavos, sviesto, skalbiklio, kruopų ir trijų šokoladų, kurie atsirado „prie arbatos“.
— Jūs juk tik pieno ir duonos? — paklausė žmona, kai jis grįžo namo su dviem maišais.
Rimantas padėjo pirkinius ant stalo ir bandė atrodyti ramiai.
— Buvo akcijų.
Ji nieko neatsakė. Tik atidarė spintelę, kurioje jau gulėjo makaronai. Tada kitą, kurioje buvo kruopos. Tada šaldiklį, kuriame pasirodė dar du seni sviesto pakeliai, vienas jau apsitraukęs šerkšnu.
— Mes ruošiamės žiemai ar apgulčiai? — paklausė ji.
Rimantas norėjo pajuokauti, bet kažkodėl nesigavo.
Per akcijas dažnai perkame ne prekes, o ramybės jausmą
Jis nepirko kažko ypatingo. Nepirko prabangos. Nepirko naujo televizoriaus ar batų, kurių nereikia. Jis pirko „naudingus“ dalykus: maistą, skalbiklį, kavą.
Viską, kas kada nors tikrai bus panaudota.
Ir būtent čia slypėjo spąstai.
Lietuviai per akcijas dažnai perka ne todėl, kad jiems tą akimirką reikia. Jie perka todėl, kad nenori praleisti progos.
Mes labai gerai pažįstame tą jausmą: šiandien pigiau, rytoj bus brangiau. Dabar paimsi — paskui nereikės mokėti daugiau. Gal akcija nesikartos. Gal kainos vėl pakils. Gal geriau turėti.
Tas „geriau turėti“ daugeliui įaugęs giliau, nei atrodo.
Jis atėjęs iš laikų, kai parduotuvėse ne visko būdavo. Iš tėvų ir senelių įpročio laikyti cukraus, miltų, kruopų, konservų „juodai dienai“. Iš patirties, kad kainos gali keistis greičiau nei atlyginimas. Iš nerimo, kurį žmogus gal ne visada pripažįsta, bet jaučia kiekvieną kartą pamatęs didesnę sąskaitą.
Akcija suteikia trumpą pergalės jausmą.
Lyg bent šį kartą tu pergudravai sistemą. Ne prekybos centras tave privertė išleisti daugiau, o tu pats „sutaupei“. Tik vėliau, kai namuose dėlioji penktą makaronų pakelį prie keturių jau turimų, pergalė pasidaro nebe tokia aiški.
„Mes nebežinom, ką turim“
Rimantas tą vakarą ilgai kraustė pirkinius. Kava netilpo į įprastą lentyną, todėl vieną pakelį padėjo prie arbatos. Skalbiklį įgrūdo po kriaukle, kur jau stovėjo kitas, pradėtas prieš mėnesį. Sviestą dėjo į šaldiklį ir rado ten seną maišelį šaldytų krapų, apie kuriuos abu su žmona buvo pamiršę.
— Matai? — pasakė žmona, bet ne piktai. Labiau pavargusiai. — Mes nebežinom, ką turim.
Tas sakinys jam įstrigo.
Kitą rytą Rimantas prieš darbą atidarė spintelę ir pažiūrėjo į visas tas atsargas. Iš pirmo žvilgsnio jos turėjo teikti ramybę. Pilna spinta, pilnas šaldiklis, pilnas stalčius.
Bet kažkodėl jis pajuto ne ramybę, o sunkumą.
Kiekvienas daiktas buvo mažas priminimas, kad jis vėl pirko iš baimės praleisti, o ne iš tikro poreikio.
Per pietų pertrauką darbe kolega pasigyrė, kad vakar „nukovė“ aliejaus akciją ir pasiėmė šešis butelius. Kitas sakė pirkęs dešimt jogurtų, nes buvo su nuolaida, nors galiojimas tik iki savaitgalio.
Visi juokėsi. Rimantas irgi. Bet tas juokas buvo labai pažįstamas — toks, kai žmogus supranta, kad kalba ne apie kitus, o apie save.
Tikras taupymas prasideda tada, kai neperki
Vakare jis pasiūlė žmonai padaryti paprastą eksperimentą. Savaitę neiti į parduotuvę be sąrašo. Ir nepirkti nieko vien todėl, kad akcija. Jei daikto nėra sąraše, vadinasi, jo šiandien nereikia.
Pirmą kartą buvo sunkiausia.
Šeštadienį jie nuėjo kartu. Sąraše buvo bulvės, pienas, kiaušiniai, obuoliai, varškė ir tualetinis popierius. Prie įėjimo vėl mirgėjo akcijos. Rimantas pamatė kavą. Vėl gerą kainą. Ranka beveik pati pajudėjo.
— Turim tris, — tyliai pasakė žmona.
Jis atsiduso.
— Žinau.
Nuėjo toliau.
Prie sūrio lentynos buvo dar vienas išbandymas. Prie saldumynų — trečias. Prie buitinių prekių jis net nesustojo, nes žinojo, kad ten jo laukia visokie „tik šiandien“, kurie namuose pavirsta pilnomis spintelėmis.
Kai prie kasos sąskaita buvo mažesnė nei įprastai, Rimantas keistai apsidžiaugė. Ne tik dėl sumos. O dėl jausmo, kad šįkart parduotuvėje jis nebuvo vedžiojamas už nosies.
Jis nusipirko tai, ko reikėjo.
Nieko daugiau.
Grįžę namo jie pirmą kartą per ilgą laiką peržiūrėjo spinteles. Paaiškėjo, kad iš turimų kruopų galima gaminti dvi savaites. Iš makaronų — dar ilgiau. Šaldiklyje buvo ne tik sviesto, bet ir vištienos, uogų, sriubai skirtų daržovių ir vienas neatpažintas indelis, kurį abu nusprendė palikti ramybėje iki drąsesnės dienos.
Tą vakarą vakarienei jie valgė ne ką tik nupirktą maistą, o tai, kas jau buvo namuose: grikius, keptas daržoves, truputį vištienos.
Paprasta vakarienė, bet Rimantui ji kažkodėl buvo skanesnė nei įprastai.
Gal todėl, kad šįkart jis jautėsi ne „sutaupęs per akciją“, o iš tikrųjų nepermokėjęs.
Klausimas, kuris padeda sustoti prie lentynos
Po kelių savaičių Rimantas pastebėjo, kad parduotuvėse vaikšto kitaip. Akcijų etiketės niekur nedingo. Jos vis dar švietė, kvietė, žadėjo.
Bet jis pradėjo sau užduoti vieną klausimą:
„Ar aš tai pirkčiau, jei nebūtų nuolaidos?“
Labai dažnai atsakymas būdavo ne.
Ir tada viskas tapdavo paprasčiau.
Lietuviai per akcijas perka daugiau, nei reikia, ne todėl, kad yra gobšūs ar nemoka skaičiuoti. Dažnai priešingai — todėl, kad per daug gerai skaičiuoja, per daug prisimena brangimą, per daug bijo rytojaus kainų ir per mažai pasitiki tuo, kad užteks.
Akcija kalba ne tik apie kainą. Ji kalba apie saugumą, kontrolę ir norą būti gudresniam už brangstantį gyvenimą.
Bet kartais tikras taupymas prasideda ne tada, kai nusiperki penkis pakelius pigiau.
O tada, kai vieno iš jų visai neperki.
Rimantas dabar vis dar perka per akcijas. Jei baigiasi kava ir kaip tik yra nuolaida, jis paima. Jei reikia skalbiklio ir jis pigesnis, džiaugiasi.
Bet nebepainioja atsargos su sandėliu, o nuolaidos — su būtinybe.
Kartais prie lentynos jis vis dar sustoja ilgiau. Pažiūri į kainą, pažiūri į prekę, mintyse prisimena savo pilnas spinteles.
Ir nueina.
Keistai geras jausmas.
Lyg šįkart jis būtų sutaupęs ne tik pinigų, bet ir vietos namuose. O gal net truputį ramybės savyje.
