Birželis avietėms yra vienas svarbiausių mėnesių. Krūmai jau aktyviai auga, leidžia naujus ūglius, mezga arba nokina uogas, o kartu tampa jautresni sausrai, ligoms ir kenkėjams. Jei birželį avietes paliksime likimo valiai, vėliau derlius dažnai būna smulkesnis, uogos greičiau byra, o pats avietynas tampa tankia, sunkiai prižiūrima brūzgynų juosta. Tačiau laiku atlikus kelis darbus, avietės atsilygina stambiomis, saldžiomis ir sveikomis uogomis.
1. Pirmiausia praretinu avietyną
Birželį labai gerai matyti, kurie aviečių ūgliai stiprūs, o kurie tik tankina krūmą. Avietės nemėgsta per didelės spūsties. Kai ūglių per daug, tarp jų prastai juda oras, lapai ilgiau lieka drėgni, o ligos plinta greičiau. Be to, tankmėje uogos būna smulkesnės, sunkiau sunoksta ir jas nepatogu skinti.
Aš palieku stipriausius, tiesiausius ūglius, o silpnus, plonus, pažeistus ar augančius ne vietoje pašalinu. Jei avietės auga eilėmis, stengiuosi, kad eilė nebūtų per plati. Geriau mažiau, bet stipresnių ūglių, negu daug silpnų, kurie atima maistines medžiagas ir šviesą.
2. Surišu ūglius, kad nelūžtų ir negultų ant žemės
Birželį avietės greitai stiebiasi, o kai pradeda sunkėti nuo uogų, ūgliai linksta. Jei jų nesurišame, po lietaus ar vėjo dalis gali nulūžti, o uogos atsiduria arti žemės. Tada jos greičiau purvinasi, pūva ir tampa lengviau pasiekiamos šliužams.
Aš avietes pririšu prie vielos, kuolų arba paprastos atramos. Svarbu neveržti stiebų per stipriai. Ūgliai turi būti prilaikomi, bet ne suspausti. Tvarkingai surištas avietynas ne tik atrodo gražiau, bet ir daug lengviau prižiūrimas.
3. Laistau rečiau, bet gausiai
Avietės turi gana paviršines šaknis, todėl sausros joms greitai atsiliepia. Birželį, kai auga uogos, vandens trūkumas gali labai sumažinti derlių. Uogos tampa smulkios, sausokos, mažiau saldžios, o dalis jų gali tiesiog nubyrėti.
Aš avietes laistau ne kasdien po truputį, o rečiau, bet gausiai. Vanduo turi pasiekti šaknų zoną, o ne tik sudrėkinti paviršių. Labiausiai tinka laistyti ryte arba vakare, bet ne per pačią kaitrą. Stengiuosi nelaistyti per lapus, nes drėgni lapai ir tankus avietynas – labai palankios sąlygos ligoms.
4. Mulčiuoju, kad dirva neišdžiūtų
Mulčias avietėms birželį yra didelė pagalba. Jis saugo drėgmę, mažina piktžoles, neleidžia dirvai perkaisti ir palaipsniui gerina žemę. Avietėms ypač tinka kompostas, šiaudai, apvytinta nupjauta žolė ar lapų mulčias.
Tik svarbu nedėti šviežios žolės storu sluoksniu. Ji gali kaisti, rūgti ir pritraukti šliužų. Aš dedu ploniau ir prireikus papildau. Aplink patį stiebą palieku nedidelį tarpą, kad jis nebūtų nuolat drėgnas.
5. Stebiu ligas ir kenkėjus dar prieš rimtas problemas
Birželį avietes dažnai puola amarai, avietiniai vabalai, erkutės, taip pat gali plisti pilkasis puvinys ar dėmėtligės. Todėl kas kelias dienas apžiūriu lapų apačią, jaunus ūglius ir besiformuojančias uogas. Jei matau pažeistus lapus ar ligotus ūglius, juos pašalinu.
Labai svarbu nepalikti supuvusių ar nukritusių uogų po krūmais. Jos tampa ligų židiniu. Jei avietės kasmet serga, pirmiausia tvarkau tankumą, laistymą ir vėdinimą, o tik tada galvoju apie purškimus.
Taisyklė paprasta: avietėms birželį reikia šviesos, drėgmės ir tvarkos
Gausus aviečių derlius prasideda ne nuo vienos stebuklingos trąšos, o nuo nuoseklios priežiūros. Birželį svarbiausia praretinti krūmus, pririšti ūglius, palaikyti tolygią drėgmę, pamulčiuoti ir nuolat stebėti sveikatą. Kai avietynas nėra per tankus, šaknys nekenčia nuo sausros, o uogos gauna pakankamai šviesos, derlius būna ne tik gausesnis, bet ir daug skanesnis.
