Yra dalykų, kurie namuose sukuria ypatingą ramybės jausmą. Vienas jų – popierinis maišelis ar stiklainis su pačių rinktomis vaistažolėmis. Atrodo, nieko prabangaus: sauja čiobrelių, kelios liepžiedžių kekės, rudenį nuskinti šermukšniai. Bet žiemą, kai už lango šlapdriba, o namuose norisi šilumos, toks stiklainis tampa beveik mažu vasaros gabalėliu.
Vis dėlto vaistažoles neužtenka tik nuskinti ir padėti ant palangės. Jei jos džiovinamos per karštai, per drėgnai ar laikomos netinkamai, greitai praranda kvapą, spalvą ir dalį vertingųjų medžiagų. Tada arbata būna blanki, žolės kvepia silpnai, o iš viso vasaros darbo lieka tik gražus prisiminimas.
Norint to išvengti, svarbiausia žinoti kelias paprastas taisykles: kada rinkti, kaip džiovinti ir kur laikyti. Jos tinka daugumai namuose renkamų žolelių, įskaitant čiobrelius, liepžiedžius ir šermukšnių uogas.
Rinkti reikia ne tada, kai patogu, o tada, kai augalas stipriausias
Vaistažolių rinkimas prasideda ne virtuvėje, o dar pievoje, sode ar miško pakraštyje. Labai svarbu rinkti augalus tinkamu metu. Čiobreliai renkami tada, kai jie žydi ir stipriausiai kvepia. Liepžiedžius geriausia skinti žydėjimo pradžioje, kai žiedai ką tik išsiskleidę, dar nepajuodę ir nenubyrėję. Šermukšniai paprastai renkami rudenį, kai uogos jau visiškai sunokusios, ryškios, tvirtos ir nepažeistos.
Geriausia vaistažoles rinkti sausą, giedrą dieną, kai rytinė rasa jau nudžiūvusi. Jei žolės bus drėgnos, džiūdamos jos gali pradėti pelyti arba patamsėti. Taip pat nereikėtų rinkti augalų prie judrių kelių, geležinkelių, pramoninių vietų ar laukų, kurie galėjo būti purkšti chemikalais. Vaistažolės turi būti švarios, nes dažniausiai prieš džiovinimą jų plauti nerekomenduojama.
Jei augalas purvinas, apdulkėjęs ar kelia abejonių, geriau jo visai nerinkti. Vaistažolės nėra tas dalykas, kurį verta gelbėti bet kokia kaina. Geriau mažiau, bet švariau ir kokybiškiau.
Čiobrelius reikia džiovinti švelniai, kad liktų kvapas
Čiobreliai yra vieni kvapniausių augalų, bet jų aromatas gana jautrus. Jei čiobrelius džiovinsite tiesioginėje saulėje ar per aukštoje temperatūroje, jie greitai praras dalį kvapo. Todėl geriausia juos paskleisti plonu sluoksniu pavėsyje, gerai vėdinamoje vietoje.
Galima surišti nedideles čiobrelių puokšteles ir pakabinti žiedais žemyn. Svarbu, kad puokštelės nebūtų per storos, nes viduje gali užsilaikyti drėgmė. Kitas būdas – paskleisti čiobrelius ant švaraus popieriaus, medvilninio audinio ar specialaus džiovinimo tinklelio. Kartkartėmis juos verta švelniai pajudinti, kad džiūtų tolygiai.
Gerai išdžiūvę čiobreliai turi lengvai trupėti tarp pirštų, bet neturi būti pajuodę ar praradę kvapo. Jei paėmus saują žolelių jos kvepia silpnai arba primena šieną, vadinasi, džiovinimas buvo per ilgas, per karštas arba žolės buvo surinktos netinkamu metu.
Liepžiedžiai nemėgsta saulės ir storų sluoksnių
Liepžiedžiai atrodo gležni, bet netinkamai džiovinami jie labai greitai praranda gražią spalvą ir kvapą. Juos reikėtų paskleisti plonu sluoksniu pavėsyje, šiltoje ir gerai vėdinamoje vietoje. Tiesioginė saulė liepžiedžiams netinka, nes gali juos išblukinti ir susilpninti aromatą.
Džiovinant liepžiedžius svarbu jų nesuspausti. Jei žiedai sudėti storu sluoksniu, jie gali pradėti kaisti, tamsėti ar net pelyti. Geriausia juos paskleisti taip, kad oras galėtų laisvai cirkuliuoti. Kartą per dieną galima lengvai pamaišyti ranka, bet labai švelniai, nes sudžiūvę žiedai tampa trapūs.
Tinkamai išdžiovinti liepžiedžiai turi išlikti šviesūs, maloniai kvepėti ir lengvai byrėti. Jei jie paruduoja, skleidžia nemalonų kvapą ar atrodo sulipę, geriau jų nevartoti.
Šermukšnius džiovinti reikia ilgiau
Šermukšnių uogos nuo žolelių skiriasi tuo, kad jose daug daugiau drėgmės. Todėl jų džiovinimas užtrunka ilgiau ir reikalauja daugiau kantrybės. Prieš džiovinant uogas reikia perrinkti: pašalinti pažeistas, supuvusias, susiraukšlėjusias ar paukščių palestas. Palikti reikėtų tik sveikas, tvirtas, ryškias uogas.
Šermukšnius galima džiovinti keliais būdais. Jei turite elektrinę džiovyklę, tai vienas patogiausių variantų, nes temperatūra būna pastovi ir uogos džiūsta tolygiai. Jei džiovinate orkaitėje, temperatūra turi būti nedidelė, o dureles verta palikti šiek tiek praviras, kad pasišalintų drėgmė. Per karšta orkaitė uogas ne išdžiovins, o tarsi iškeps, todėl jos praras dalį vertingų savybių ir skonio.
Galima šermukšnius džiovinti ir natūraliai, paskleidus plonu sluoksniu sausoje, šiltoje vietoje, tačiau tada reikia daugiau laiko. Uogas būtina kartkartėmis pavartyti ir stebėti, ar neatsiranda pelėsio. Gerai išdžiūvusios šermukšnių uogos būna raukšlėtos, kietesnės, bet ne lipnios ir ne drėgnos viduje.
Didžiausia klaida – džiovinti ant palangės saulėje
Daugelis daro tą pačią klaidą: parsineša žolelių, paskleidžia jas ant laikraščio ir padeda ant saulėtos palangės. Iš pirmo žvilgsnio atrodo logiška – juk saulėje viskas greičiau džiūsta. Tačiau vaistažolėms tai dažnai ne į naudą.
Saulė gali greitai išgarinti eterinius aliejus, išblukinti spalvą ir susilpninti kvapą. Ypač tai aktualu čiobreliams ir liepžiedžiams. Geriau rinktis pavėsį, sausą patalpą, palėpę, balkoną be tiesioginės saulės arba kitą vietą, kur šilta, bet nėra kaitros.
Dar viena klaida – džiovinti ant netinkamo paviršiaus. Vaistažolių nereikėtų berti ant senų laikraščių, nes spaudos dažai gali liestis su augalais. Geriau naudoti švarų popierių, kepimo popierių, medvilninį audinį, sietelį ar specialų džiovinimo tinklelį.
Kaip suprasti, kad vaistažolės jau išdžiūvo
Tinkamai išdžiovintos vaistažolės turi būti sausos, trapios ir išlaikyti būdingą kvapą. Čiobrelio stiebeliai turi lengvai lūžti, lapeliai – byrėti. Liepžiedžiai turi būti lengvi, sausi, nesulipę. Šermukšnio uogos neturi būti minkštos ar lipnios.
Jei kyla abejonių, geriau padžiovinti dar šiek tiek ilgiau, bet ne karščiau. Per anksti supiltos į stiklainį vaistažolės gali pradėti pelyti, net jei iš išorės atrodo beveik sausos. Ypač atsargiai reikia elgtis su uogomis, nes jų viduje drėgmė išlieka ilgiau.
Prieš laikymą verta dar kartą viską peržiūrėti. Jei matote patamsėjusių, įtartinai kvepiančių, sulipusių ar apipelijusių dalių, jas reikia išmesti. Vienas blogas gabalėlis gali sugadinti visą stiklainį.
Kur laikyti, kad kvapas išliktų ilgiau
Išdžiovintas vaistažoles geriausia laikyti stikliniuose induose, popieriniuose maišeliuose arba drobiniuose maišeliuose. Svarbu, kad jos būtų apsaugotos nuo drėgmės, tiesioginės saulės ir stiprių kvapų. Virtuvės spintelė tinka, jei ji nėra virš viryklės ar šalia kriauklės, kur dažnai kaupiasi garai.
Stiklainiai turi būti švarūs ir visiškai sausi. Jei į indą pateks nors truputis drėgmės, žolės gali pradėti gesti. Taip pat verta ant indo užrašyti, kas jame laikoma ir kada surinkta. Po kelių mėnesių visi lapeliai pradeda atrodyti panašūs, o kvapas gali apgauti.
Geriausia vaistažoles sunaudoti per vienerius metus. Jos nebūtinai staiga tampa netinkamos, bet laikui bėgant silpnėja kvapas, spalva ir dalis vertingų savybių. Todėl neverta prisidžiovinti tiek, kad užtektų penkioms žiemoms. Geriau kasmet pasiruošti šviežių.
Kada vaistažolių arbatos netinka
Nors čiobreliai, liepžiedžiai ir šermukšniai dažnai laikomi natūraliomis naminėmis priemonėmis, tai nereiškia, kad juos galima vartoti bet kaip ir bet kam. Vaistažolės gali turėti stiprų poveikį, ypač jei geriamos dažnai, dideliais kiekiais ar derinamos su vaistais.
Atsargiau turėtų elgtis nėščiosios, žindančios moterys, maži vaikai, žmonės, turintys lėtinių ligų ar vartojantys vaistus. Jei kyla abejonių, geriau pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Natūralu nereiškia automatiškai saugu visais atvejais.
Taip pat nereikėtų vartoti vaistažolių, jei jos pakeitė kvapą, spalvą, sudrėko ar atsirado pelėsio. Tokiu atveju geriau nesigailėti darbo ir išmesti, nes sveikata svarbiau už stiklainį arbatos.
Išvada
Vaistažolių džiovinimas nėra sudėtingas, bet jis reikalauja dėmesio. Čiobrelius reikia saugoti nuo tiesioginės saulės, kad išliktų jų kvapas. Liepžiedžius būtina džiovinti plonu sluoksniu, kad jie neparuduotų ir nesupelytų. Šermukšnius reikia perrinkti ir džiovinti kantriau, nes uogose daugiau drėgmės.
Svarbiausia neskubėti. Geros vaistažolės prasideda nuo tinkamos rinkimo vietos, sauso oro, pavėsio ir švaraus laikymo indo. Jei viską padarysite teisingai, žiemą atidarę stiklainį pajusite ne tiesiog sausų žolių kvapą, o visą vasaros dieną: šiltą orą, bičių dūzgimą liepžiedžiuose, čiobrelių aromatą ant delnų ir ryškias šermukšnių kekes, kurios primena, kad gamta moka pasirūpinti mumis, jei mokame ją saugoti.
