Antanas niekada nelaikė savęs šykščiu. Jis tiesiog sakydavo, kad moka skaičiuoti pinigus.
Parduotuvėje jis retai žiūrėdavo į prekių ženklus, kokybę ar rekomendacijas. Jam svarbiausia buvo kaina. Jei viena pora batų kainavo 80 eurų, o kita – 24,99 euro, pasirinkimas atrodydavo savaime aiškus.
„Kam mokėti daugiau, jei vis tiek vaikštai ta pačia žeme?“ – mėgdavo kartoti jis.
Jo žmona Rasa tik palingavo galvą.
– Antanai, tu vėl nusipirkai tuos kietus batus? Pažiūrėk, padas kaip lenta.
– Užtat kaina normali, – atkirto jis, dėdamas dėžę prie spintos. – Ne visi gali sau leisti mėtyti pinigus.
Iš pradžių atrodė, kad jis teisus. Batai blizgėjo, atrodė visai padoriai, o svarbiausia – piniginėje likdavo daugiau eurų. Tačiau po kelių mėnesių pigiausias pasirinkimas pradėjo rodyti savo tikrąją kainą.
Skausmas prasidėjo nuo smulkmenos
Pirmiausia Antanas pajuto maudimą kulnuose. Nieko rimto. Taip bent jau jis pats sau sakė.
„Amžius“, – numojo ranka.
Vėliau pradėjo skaudėti blauzdas. Po darbo kojos būdavo sunkios, lyg būtų visą dieną ne vaikščiojęs, o tempęs maišus. Netrukus prisidėjo ir nugaros skausmas. Rytais jis keldavosi atsargiai, pirmas kelias minutes vaikščiodavo susiraukęs, kol kūnas „prasivaikščiodavo“.
Rasa vis dažniau pastebėdavo, kaip jis vakare nusispyręs batus masažuoja pėdas.
– Nueik pas gydytoją, – vieną vakarą pasakė ji.
– Dėl batų? – nusijuokė Antanas. – Tu jau visai.
– Ne dėl batų. Dėl savęs.
Tačiau jis delsė. Kaip ir daug žmonių, Antanas tikėjosi, kad praeis savaime. Tik nepraėjo.
Vieną rytą, lipdamas laiptais į trečią aukštą, jis pajuto tokį aštrų skausmą apatinėje nugaros dalyje, kad sustojo viduryje laiptinės ir įsikibo į turėklą.
Tą dieną jis pagaliau užsiregistravo pas gydytoją.
„Jūs taupote ne pinigus, o savo sąnarių sąskaita“
Gydytojas išklausė Antano nusiskundimus, apžiūrėjo laikyseną, pėdas, paklausė apie darbą ir kasdienius įpročius. Antanas dirbo sandėlyje, daug vaikščiojo, stovėjo ant kieto pagrindo, dažnai nešiojo dėžes.
– Kokius batus avite darbe? – paklausė gydytojas.
Antanas kiek sutriko.
– Paprastus. Patogius.
– Atsinešėte?
Jis parodė ant kojų avimus batus. Gydytojas paėmė vieną, pirštais paspaudė padą, pažiūrėjo į vidų, sulenkė.
– Patogūs jie buvo pirmą savaitę? – paklausė.
– Na… gal ir ne pirmą. Bet pripratau.
Gydytojas atsiduso ne piktai, o taip, kaip atsidūsta žmogus, kuris tą pačią istoriją girdėjo ne pirmą kartą.
– Jūs sakote, kad taupote, bet iš tikrųjų taupote savo pėdų, kelių, klubų ir nugaros sąskaita.
Antanas tylėjo.
– Pigūs batai nebūtinai yra blogi, – tęsė gydytojas. – Bet jei žmogus visą dieną stovi ar vaikšto, batai turi laikyti pėdą, amortizuoti žingsnį ir nespausti. Jei padas kietas, atramos nėra, o koja viduje juda kaip nori, kūnas pradeda kompensuoti. Vieną dieną skauda pėdas, kitą – kelius, paskui nugarą.
Tie žodžiai Antanui įstrigo labiau nei bet koks moralas.
Jis pirmą kartą pagalvojo, kad problema gali būti ne amžius ir ne „tiesiog pavargau“, o kasdienis pasirinkimas, kurį pats laikė protingu.
Pigiausi batai kainavo daugiau, nei atrodė
Grįžęs namo Antanas iš spintos ištraukė visas savo batų poras. Kai kurios buvo vos kelis mėnesius avėtos, bet jau praradusios formą. Vienų padas buvo nudilęs į vieną pusę, kiti spaudė pirštus, treti buvo tokie lengvi ir minkšti, kad beveik neturėjo jokios atramos.
Rasa stovėjo tarpduryje ir nieko nesakė.
– Gali juoktis, – burbtelėjo jis.
– Nejuokinga, – atsakė ji. – Man tik gaila, kad pats save taip kankinai.
Tą vakarą Antanas pirmą kartą suskaičiavo ne vien batų kainą. Per metus jis buvo nusipirkęs tris pigias poras. Viena suplyšo, kita pradėjo trinti, trečia dabar, kaip paaiškėjo, galėjo prisidėti prie skausmų.
Kartu sudėjus, suma nebebuvo tokia maža.
O kur dar tepalai nuo skausmo, vizitas pas gydytoją, prastesnis miegas, nuovargis ir tos dienos, kai po darbo nebesinorėdavo nei pasivaikščioti, nei pažaisti su anūku kieme?
Staiga pigiausi batai nebeatrodė tokie pigūs.
Nauja pora pakeitė ne tik eiseną
Po kelių dienų Antanas nuėjo į batų parduotuvę kitaip nei įprastai. Ne prie išpardavimo lentynos, o pas konsultantą.
Jam buvo nejauku.
– Reikia batų darbui. Daug vaikštau, daug stoviu. Skauda pėdas ir nugarą, – pasakė jis.
Konsultantas parodė kelias poras. Antanas pirmą kartą atkreipė dėmesį į dalykus, kurių anksčiau net nepastebėdavo: pado lankstumą, kulno atramą, vidpadį, pirštų vietą, svorį, medžiagą.
Kaina jam nepatiko. Ji tikrai nepatiko.
Tačiau jis prisiminė gydytojo žodžius.
„Jūs taupote savo sąnarių sąskaita.“
Antanas nusipirko ne brangiausius, bet kokybiškus batus, tinkamus jo darbui. Pirmą dieną stebuklo neįvyko. Skausmas neišnyko per naktį. Tačiau po savaitės jis pastebėjo, kad vakare kojos nebe tokios sunkios. Po kelių savaičių nugaros maudimas sumažėjo. Jis pradėjo daryti gydytojo rekomenduotus tempimo pratimus, daugiau dėmesio skirti laikysenai ir ilsinti kojas.
Vien batai neišsprendė visko. Bet jie buvo pirmas rimtas žingsnis.
