Kai pirmą kartą mieste pradėjau matyti nuomojamus elektrinius paspirtukus, jie atrodė kaip mažas stebuklas. Atsidarai programėlę, paspaudi kelis mygtukus ir jau važiuoji. Jokio laukimo stotelėje, jokio kamščio, jokio prakaito kaip po greito ėjimo į kalną. Bet kuo daugiau jų atsirado gatvėse, tuo aiškiau pasimatė ir kita pusė – paspirtukai palikti vidury šaligatvio, pavojingi manevrai, važiavimas be šalmo ir žmonės, kurie pėstiesiems turi trauktis iš kelio.
Dabar Briuselis, dažnai vadinamas neoficialia Europos Sąjungos sostine, ruošiasi žengti labai griežtą žingsnį. Miesto valdžia paskelbė, kad neketina atnaujinti likusių elektrinių paspirtukų dalijimosi operatorių licencijų, todėl nuomojami paspirtukai iš gatvių gali dingti jau 2027 metais. Vietoj jų miestas nori stiprinti dviračių nuomos tinklą.
Kodėl Briuselis nori atsisakyti paspirtukų?
Iš pirmo žvilgsnio elektriniai paspirtukai atrodo kaip patogus ir šiuolaikiškas transportas. Jie tinka trumpoms kelionėms, padeda greitai pasiekti vietas, kur ne visada patogu važiuoti viešuoju transportu, ir leidžia išvengti automobilių spūsčių. Tačiau Briuselio valdžia sako, kad patogumas turi savo kainą.
Pagrindinės priežastys – saugumas, avarijos ir užgriozdintos viešosios erdvės. Mieste vis dažniau skundžiamasi, kad paspirtukai paliekami bet kur: ant šaligatvių, prie įėjimų, pėsčiųjų takuose ar vietose, kur jie trukdo vyresnio amžiaus žmonėms, tėvams su vežimėliais ir riboto judumo gyventojams.
Skaičiai taip pat verčia suklusti. Vien Briuselyje 2025 metais per su elektriniais paspirtukais susijusius incidentus buvo sužeisti 666 žmonės. Tai yra 26 % daugiau nei ankstesniais metais. Tokie duomenys miesto valdžiai tapo rimtu argumentu, kad problema nebėra tik keli netvarkingai palikti paspirtukai.
Gyventojai susiskaldė: vieniems jie trukdo, kitiems – gelbsti kasdienybę
Įdomiausia tai, kad patys Briuselio gyventojai šiuo klausimu nesutaria. Vieni sako, kad paspirtukai mieste virto chaosu. Jaunesni žmonės pripažįsta, kad blogai pastatyti paspirtukai dažnai erzina, nes jie atsiranda ten, kur turėtų būti laisvas praėjimas. Kai eini šaligatviu ir turi laviruoti tarp paliktų transporto priemonių, patogus sprendimas staiga tampa visų problema.
Tačiau kiti gyventojai žiūri kitaip. Jiems paspirtukai yra greitas būdas grįžti namo vakare, kai viešasis transportas važiuoja rečiau, arba pasiekti vietas, kurių neaptarnauja metro. Vienas Briuselio gyventojas pasakojo, kad kelionė paspirtuku į centrą jam trunka 12 minučių, o viešuoju transportu – apie 35 minutes ir dar reikia persėsti. Tokiam žmogui draudimas neatrodo kaip tvarkos įvedimas. Jam tai reiškia prarastą laiką.
Didžiausias niuansas – ne pats paspirtukas, o kaip jis naudojamas
Man atrodo, kad čia ir slypi visa problema. Elektrinis paspirtukas pats savaime nėra nei blogis, nei išsigelbėjimas. Blogai tampa tada, kai jis naudojamas be jokios atsakomybės: važiuojama per greitai, be šalmo, dviese, šaligatviais, tarp pėsčiųjų arba paliekama ten, kur kitiems žmonėms tampa kliūtimi.
Jei mieste yra tokia transporto priemonė, turi būti ir aiškios taisyklės:
- kur galima važiuoti;
- kur galima palikti paspirtuką;
- kokio greičio negalima viršyti;
- kas atsakingas už pavojingą elgesį;
- kaip greitai operatoriai pašalina netvarkingai paliktas transporto priemones.
Be šių dalykų paspirtukai greitai tampa ne mobilumo sprendimu, o gatvės netvarka.
Ar draudimas tikrai išspręs problemą?
Čia Briuselio sprendimas ir kelia daug klausimų. Jei nuomojami paspirtukai bus uždrausti, dalis žmonių tiesiog persės ant privačių elektrinių paspirtukų. O juos reguliuoti gali būti dar sunkiau. Nuomos platformos bent jau teoriškai gali riboti greitį, kontroliuoti parkavimo zonas ir blokuoti netinkamą naudojimą. Privatūs paspirtukai tokios kontrolės dažnai neturi.
Todėl dalis ekspertų sako, kad visiškas nuomojamų paspirtukų draudimas neišspręs visų saugumo problemų. Jis gali sumažinti netvarką šaligatviuose, bet nebūtinai panaikins pavojingą važiavimą. Kita vertus, miesto valdžia teigia, kad privačioms transporto priemonėms jau galioja atskiros taisyklės, o nuomojamų paspirtukų problema tapo pernelyg matoma ir sunkiai valdoma.
Ką iš šios istorijos gali suprasti kiti miestai?
Briuselio pavyzdys svarbus ne tik Belgijai. Panašios problemos matomos daugelyje Europos miestų, taip pat ir ten, kur paspirtukai tapo įprasta kasdienio judėjimo dalimi. Iš pradžių jie atrodo kaip modernus sprendimas, bet jei miestas neturi aiškios sistemos, po kurio laiko prasideda konfliktai tarp pėsčiųjų, vairuotojų, dviratininkų ir pačių paspirtukų naudotojų.
Man didžiausia pamoka čia paprasta: patogumas mieste negali būti kuriamas kitų žmonių saugumo sąskaita. Jei paspirtukas padeda vienam žmogui sutaupyti 20 minučių, bet tuo pačiu trukdo mamai su vežimėliu, senjorui ar žmogui su negalia praeiti šaligatviu, vadinasi, sistema neveikia taip, kaip turėtų.
Briuselis dabar renkasi griežtą kelią – vietoj paspirtukų stiprinti dviračių nuomos tinklą. Ar tai bus geresnis sprendimas, paaiškės vėliau. Bet viena aišku jau dabar: miestai vis dažniau turės spręsti ne klausimą, ar elektriniai paspirtukai patogūs, o klausimą, ar jie gali būti patogūs visiems, o ne tik tiems, kurie jais važiuoja.
