Yra komentarų, kuriuos perskaitai ir pamiršti. O yra tokių, kurie užkabina ne todėl, kad labai įžeidė, bet todėl, kad pataikė į temą, apie kurią daugelis moterų tyliai pagalvoja. Ypač tada, kai peržengi 60 metų ribą ir staiga aplink atsiranda žmonių, kurie geriau už tave žino, kas tau „tinka“, kas „per ryšku“, kas „per jaunatviška“, o kas jau neva „pagal amžių“.
Po vienu tekstu apie garderobą skaitytoja parašė, kad mano drabužiai jai atrodo per paprasti, per pilki, be jokios elegancijos. Ji pati, būdama 70-ies, renkasi ryškesnes spalvas, derina striukę, batus, rankinę ir sako, kad taip moteris atrodo kur kas įdomiau.
Iš pirmo žvilgsnio – tik nuomonė. Ir kiekviena moteris turi teisę į savo skonį. Tačiau vienas žodis liko galvoje: elegancija.
Ar po 60-ies moteris tikrai privalo rengtis elegantiškai? O gal pagaliau ateina metas, kai galima apsirengti taip, kaip patogu gyventi?
Elegancija kiekvienai reiškia visai ką kita
Viena moteris eleganciją mato klasikiniame kostiumėlyje, kita – gerai krentančiose kelnėse, trečia – baltoje palaidinėje, ketvirta – kokybiškame megztinyje ir patogiuose batuose. Vienai elegantiška yra smėlio, pilka, tamsiai mėlyna ir balta. Kitai – ryški žalia striukė, rožinis šalikas ar mėtinės spalvos rankinė.
Ir štai čia prasideda įdomiausia dalis. Mes dažnai galvojame, kad elegancija yra viena konkreti uniforma. Tarsi po 60-ies moteris turėtų staiga pasikeisti: padėti džinsus, atsisakyti sportbačių, rinktis tik ramias spalvas ir atrodyti taip, kaip „pridera“.
Bet kas nusprendė, kaip pridera?
Lietuvoje labai daug moterų visą gyvenimą buvo pratusios galvoti praktiškai. Darbas, šeima, vaikai, anūkai, sodas, parduotuvė, poliklinika, kelionė autobusu, pasivaikščiojimas prie jūros ar turgus šeštadienį. Gyvenimas nėra vien teatro premjeros ir oficialūs renginiai. Todėl drabužiai turi ne tik gražiai atrodyti, bet ir leisti normaliai judėti, kvėpuoti, sėdėti, vaikščioti, gyventi.
Kodėl žodis „elegantiška“ kartais skamba kaip priekaištas?
Gražiausia elegancija nieko nežemina. Ji nepamokslauja ir nesako kitai moteriai: „Tu atrodai ne taip.“ Tačiau realybėje šis žodis kartais naudojamas kaip tylus priekaištas. Neva jei esi vyresnė, privalai atrodyti tvarkingiau, santūriau, solidžiau, mažiau pastebimai.
Tarsi po 60-ies moteris nebegali rinktis pagal nuotaiką. Tarsi ji turi tapti „padoria“, „ramia“, „nekrentančia į akis“. Tarsi džinsai staiga tampa nederami, sportbačiai – per jaunatviški, o ryškesnė spalva – per drąsi.
Bet juk amžius nepanaikina žmogaus charakterio. Viena moteris visą gyvenimą mėgo klasiką ir ją nešioja nuostabiai. Kita niekada nemėgo kostiumėlių ir puikiai jaučiasi su džinsais, marškiniais ir lengva striuke. Trečia po 60-ies kaip tik pirmą kartą gyvenime išdrįsta nusipirkti raudoną paltą, nes pagaliau nebereikia niekam įtikti.
Ir gal tai yra tikroji elegancija – ne pataikyti į kažkieno lentelę, o nesigėdyti savęs.
Ar džinsai po 60-ies tikrai „nebetinka“?
Vienas dažniausių priekaištų vyresnėms moterims – džinsai. Esą jie tinka jaunoms, o vyresnei moteriai reikėtų rinktis kelnes, sijoną, suknelę, „solidžiau“ atrodančius drabužius. Tačiau toks požiūris labiau pasako apie stereotipus nei apie stilių.
Geri džinsai gali atrodyti puikiai bet kuriame amžiuje. Svarbiausia ne skaičius pase, o modelis, audinys, spalva, derinimas ir tai, ar moteris pati jaučiasi gerai. Tamsesni tiesaus kirpimo džinsai, balti marškiniai, megztinis, švarkas ar ilgesnis paltas gali atrodyti ir tvarkingai, ir šiuolaikiškai, ir labai elegantiškai.
Problema atsiranda ne tada, kai moteris po 60-ies apsivelka džinsus. Problema atsiranda tada, kai ji apsivelka kažką tik todėl, kad bijo kitų komentarų. Kai renkasi ne dėl savęs, o dėl to, kad kažkas pasakė: „Tau jau nebe tas amžius.“
Šitas sakinys yra vienas žiauriausių, nes jis vagia ne drabužį. Jis vagia laisvę.
Patogumas nėra elegancijos priešas
Daugelis moterų bijo, kad jei rinksis patogumą, atrodys paprastai ar netvarkingai. Bet patogumas ir elegancija neprivalo būti priešai. Galima avėti patogius batus ir atrodyti gražiai. Galima dėvėti džinsus ir atrodyti tvarkingai. Galima rinktis sportiškesnį stilių ir vis tiek atrodyti apgalvotai.
Svarbiausia – ne kiekvieną dieną atrodyti kaip iš žurnalo viršelio, o turėti drabužius, kurie dera prie gyvenimo. Jeigu moteris daug vaikšto, važinėja viešuoju transportu, prižiūri anūkus, dirba sode, eina į parduotuvę, keliauja, jai nereikia aukštakulnių vien tam, kad kažkam įrodytų savo moteriškumą.
Kartais elegantiškiausiai atrodo ne ta, kuri labiausiai pasipuošė, o ta, kuri aiškiai žino, kas jai tinka. Be įtampos. Be vaidmens. Be noro pasirodyti jaunesnei ar turtingesnei, nei yra.
Kada elegancija tikrai reikalinga?
Žinoma, yra progų, kai elegantiškesnis įvaizdis labai tinka. Vestuvės, jubiliejai, teatras, koncertas, oficialus renginys, svarbus susitikimas, šventiniai pietūs – tokiais atvejais norisi pasipuošti, ir tai yra gražu. Tuomet klasikinis švarkas, graži suknelė, kokybiška palaidinė, tvarkingi batai ir keli subtilūs aksesuarai gali suteikti ypatingą jausmą.
Tačiau elegancija neturi tapti kasdieniu egzaminu. Moteris neturi kiekvieną kartą eidama į parduotuvę atrodyti taip, lyg eitų į priėmimą. Ji neturi teisintis dėl patogių batų, šiltesnės striukės ar mėgstamų džinsų.
Gyvenimas po 60-ies nėra scena, kurioje reikia nuolat įrodyti, kad dar „laikaisi“. Tai gali būti metas, kai pagaliau apsirengi ne dėl kitų akių, o dėl savo kūno, savo nuotaikos ir savo dienos.
Ryškios spalvos – drąsa ar beskonybė?
Dar vienas ginčas – spalvos. Vienos moterys renkasi ramius tonus, nes juose jaučiasi saugiai ir solidžiai. Kitos mėgsta ryškią mėlyną, žalią, rožinę, raudoną ar geltoną. Ir čia nėra vieno teisingo atsakymo.
Ryški spalva gali atrodyti puikiai, jei ji dera prie žmogaus ir yra nešiojama su pasitikėjimu. Tačiau ji neturi būti privaloma. Lygiai taip pat ramios spalvos nėra nuobodžios, jei moteris jose jaučiasi savimi. Kartais smėlinis megztinis ir mėlyni džinsai atrodo gražiau nei penkios tarpusavyje konkuruojančios spalvos. O kartais vienas ryškus šalikas atgaivina visą veidą.
Svarbiausia – ne bandyti atrodyti „kaip visi“ arba „kitaip nei visi“, o suprasti, kas iš tiesų tinka jums. Nes vienai ryškiai žalia striukė suteikia energijos, o kitai ji atrodo kaip svetimas kostiumas.
Tikroji elegancija prasideda ne nuo spintos
Kuo vyresnė tampi, tuo aiškiau supranti: elegancija nėra tik sijono ilgis, batų spalva ar rankinės forma. Ji labai susijusi su laikysena, kalba, ramybe, pagarba sau ir kitiems.
Galima vilkėti brangiausią kostiumėlį ir vis tiek atrodyti nemaloniai, jei veide tik panieka, o žodžiuose – noras pažeminti. Ir galima dėvėti paprastus džinsus, megztinį, patogius batus, bet atrodyti taip jaukiai, tvarkingai ir savimi pasitikinčiai, kad žmonės atsisuka ne į drabužį, o į žmogų.
Elegancija nėra tik mada. Tai gebėjimas nešaukti, kai galima kalbėti. Nesistengti pažeminti kitos moters, kai galima tiesiog turėti kitokią nuomonę. Neslėpti savęs po „taip reikia“, kai širdis aiškiai sako kitaip.
Po 60-ies svarbiausia ne įtikti, o susitaikyti su savimi
Galbūt didžiausia dovana, kurią duoda amžius, yra supratimas, kad visiems vis tiek neįtiksi. Vieniems būsite per pilka. Kitiems – per ryški. Vieniems per paprasta. Kitiems per pasipuošusi. Vieniems džinsai atrodys jaunatviškai, kitiems – netinkamai. Vieni pagirs, kiti ras prie ko prikibti.
Todėl vienintelis protingas kelias – rengtis taip, kad pačiai būtų gera gyventi savo dieną. Jei norisi elegantiško kostiumo – vilkėkite. Jei norisi džinsų – dėvėkite. Jei norisi ryškios skarelės – riškitės. Jei norisi ramaus pilko megztinio – ir tai gali būti gražu.
Po 60-ies moteris niekam neprivalo įrodinėti, kad ji dar verta dėmesio. Ji jau verta. Su švarku, su džinsais, su sportbačiais, su suknele, su sidabriniais plaukais, su raukšlėmis ir su visa savo istorija.
Paprasta išvada
Ar po 60-ies verta rengtis elegantiškai? Taip, jei elegancija jums suteikia džiaugsmo, pasitikėjimo ir vidinės ramybės. Bet ne, jei ji tampa pareiga, baime ar dar vienu būdu save spausti.
Tikroji elegancija po 60-ies nėra taisyklė, kuri liepia atsisakyti džinsų, spalvų ar patogumo. Ji yra harmonija tarp to, kaip atrodote, kaip jaučiatės ir kokį gyvenimą iš tikrųjų gyvenate.
Svarbiausia ne atrodyti „pagal amžių“. Svarbiausia atrodyti taip, kad pažvelgusi į veidrodį nepagalvotumėte: „Taip reikia“, o tyliai pasakytumėte: „Taip esu aš.“
