Norvegija ilgai buvo laikoma elektromobilių rojumi, tačiau dabar šalis susidūrė su problema, apie kurią elektromobilumo entuziastai kalba nenoriai. Elektriniai autobusai tokie sunkūs, kad kai kuriuose regionuose jiems uždaroma net iki 40 proc. kelių tinklo.
Norvegija norėjo greitai ir ryžtingai elektrifikuoti viešąjį transportą. Dyzeliniai autobusai turėjo trauktis, o jų vietą turėjo užimti modernesnės, tylesnės ir švaresnės elektrinės transporto priemonės.
Tačiau realybė smogė labai skaudžiai.
Paaiškėjo, kad elektriniai autobusai ne visur gali važiuoti taip paprastai, kaip buvo planuota. Priežastis – svoris. Dėl sunkių akumuliatorių šios transporto priemonės stipriai apkrauna kelius ir tiltus, o kai kur vietinė infrastruktūra tam tiesiog nepritaikyta.
Dabar Norvegijos valdžia priversta svarstyti dar vieną viešojo transporto elektrifikavimo termino atidėjimą.
Elektriniai autobusai tapo per sunkūs vietiniams keliams
Problema slypi ne pačiame autobuso ilgyje ar keleivių skaičiuje, o ašių apkrovoje.
Elektriniai autobusai dėl sunkių baterijų gali daryti daug didesnį spaudimą kelio dangai nei įprasti dyzeliniai autobusai. Kai kuriuose vietiniuose keliuose leidžiama ašies apkrova siekia tik 8 tonas, o elektrinio autobuso galinė varančioji ašis gali generuoti apie 11–12 tonų apkrovą.
Tai reiškia paprastą dalyką: popieriuje elektrifikacija atrodo gražiai, tačiau realiame kelyje toks autobusas kai kur tampa per sunkus.
Kai kur elektriniams autobusams uždaryta iki 40 proc. kelių
Problemos mastą geriausiai parodo Norvegijos viešojo transporto operatoriaus „Ruter“ duomenys.
Kai kuriuose regionuose, pavyzdžiui, Hadelande, elektriniai autobusai negali naudotis net iki 40 proc. kelių tinklo. Tai regionas netoli Randsfjordo, kuriame gyvena apie 30 tūkst. žmonių.
Kitaip tariant, problema nėra teorinė. Tai nėra diskusija konferencijoje ar politinis ginčas dėl terminų. Tai konkretūs keliai, kuriais elektriniai autobusai tiesiog negali važiuoti.
Žaliasis transportas pradėjo ardyti biudžetus
Vietos valdžiai tenka ieškoti pinigų keliams modernizuoti. Akershuso apskrities tarybos narys Hakonas Snortheimas nurodė, kad papildomiems darbams, susijusiems su kelių tinklo atnaujinimu, teko skirti 150 mln. Norvegijos kronų.
Tai milžiniška suma, kuri rodo, kad perėjimas prie elektrinių autobusų nėra tik naujų transporto priemonių pirkimas. Reikia ir kelių, tiltų bei visos infrastruktūros, kuri atlaikytų didesnį svorį.
Būtent čia ir slypi didysis paradoksas: autobusai turi būti žalesni, bet keliai dėl jų gali dėvėtis greičiau.
Planai iki 2030 metų braška per siūles
Norvegija buvo numačiusi iki 2030 metų elektrifikuoti viešąjį transportą. Tačiau dabar vis aiškiau, kad daugelyje regionų šis tikslas gali būti neįgyvendinamas laiku.
Dar anksčiau planuota dyzelinių autobusų atsisakyti iki 2028 metų, bet šis terminas jau buvo atidėtas. Viena priežasčių – elektrinių autobusų problemos atšiaurią Norvegijos žiemą, kai reikėjo užtikrinti nepertraukiamą susisiekimą sudėtingomis oro sąlygomis.
Dabar prie žiemiškų iššūkių prisidėjo dar viena problema – keliai ir tiltai ne visur pasiruošę sunkesniam transportui.
Vietos žiniasklaida skelbia, kad Norvegijos transporto departamentas jau dirba prie naujo termino atidėjimo dar metams.
Savivaldybės įspraustos į kampą
Daugelis savivaldybių atsidūrė sudėtingoje padėtyje. Iš vienos pusės, jos turi vykdyti šalies elektrifikavimo planus. Iš kitos – vietiniai keliai dažnai nėra pritaikyti sunkiems elektriniams autobusams.
Tai reiškia, kad savivaldybės turi rinktis iš nemalonių variantų:
- remontuoti ir stiprinti kelius;
- keisti kelių klasifikaciją;
- riboti elektrinių autobusų maršrutus;
- arba prašyti daugiau laiko dyzeliniams autobusams pakeisti.
Tačiau nė vienas sprendimas nėra pigus ar paprastas.
Laikinas sprendimas problemos neišspręs
Vienas iš svarstomų variantų – kai kuriuos vietinius kelius perkvalifikuoti ir padidinti leidžiamą ašies apkrovą.
Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip greitas sprendimas. Tačiau problema niekur nedingsta: jei kelias faktiškai nepritaikytas didesniam svoriui, didesnė leidžiama riba nepakeičia realios dangos būklės.
Kitaip tariant, galima pakeisti skaičių dokumentuose, bet autobusas nuo to netampa lengvesnis.
Keliai vis tiek dėvėsis, o remontuoti juos vis tiek reikės – tik galbūt vėliau ir brangiau.
Elektrifikacija pasirodė sudėtingesnė, nei žadėta
Norvegijos atvejis atskleidžia problemą, kuri gali tapti aktuali ir kitoms šalims. Viešojo transporto elektrifikavimas nėra tik klausimas, kiek nupirkti autobusų ir kur pastatyti įkrovimo stoteles.
Reikia įvertinti ir tai, ar esama infrastruktūra gali atlaikyti naujas transporto priemones.
Elektriniai autobusai turi akivaizdžių privalumų: jie mažina vietinę taršą, tyliau važiuoja ir mažina priklausomybę nuo iškastinio kuro. Tačiau jų baterijos prideda svorio, o šis svoris tampa labai realia problema keliams.
Norvegijos pamoka kitoms šalims
Norvegija dažnai pateikiama kaip pavyzdys, kaip greitai galima pereiti prie elektrinio transporto. Tačiau ši istorija parodo kitą medalio pusę.
Net turtinga, technologiškai pažangi šalis susiduria su sunkumais, kai ambicingi planai susiduria su senesne vietine infrastruktūra.
Elektriniai autobusai teoriškai turėjo tapti sprendimu. Tačiau kai kuriuose Norvegijos regionuose jie tapo nauju galvos skausmu: per sunkūs keliams, per brangūs infrastruktūrai ir per sudėtingi greitam perėjimui.
Žaliasis transportas atsitrenkė į kietą realybę
Norvegijos situacija nereiškia, kad elektriniai autobusai yra blogas sprendimas. Tačiau ji parodo, kad elektrifikacija nėra tokia paprasta, kaip gali atrodyti reklaminiuose šūkiuose.
Norint pakeisti dyzelinius autobusus elektriniais, nepakanka vien nusipirkti naujų transporto priemonių. Reikia pasiruošti visai sistemai – nuo kelių ir tiltų iki maršrutų, žiemos sąlygų ir biudžetų.
Norvegijoje elektriniai autobusai turėjo tapti švaresnio transporto simboliu. Tačiau kai kuriuose regionuose jie virto sunkiasvore problema, kuri tiesiogine prasme spaudžia kelius prie ribos.
