Dviejų dalykų apie save protingas žmogus neatskleidžia: Freudui priskiriamas patarimas, kurį verta išbandyti

Žmogaus elgesio, pasąmonės ir vidinių motyvų tyrinėtojas Sigmundas Freudas iš esmės pakeitė požiūrį į tai, kodėl elgiamės vienaip ar kitaip. Jo teorijos dar praėjusiame amžiuje sukėlė daugybę ginčų, o kai kurios jų vertinamos kritiškai ir šiandien. Vis dėlto daugelis Freudo pastebėjimų apie žmogaus prigimtį, savivertę, troškimus ir vidinius konfliktus iki šiol skatina atidžiau pažvelgti į savo kasdienius pasirinkimus.

Internete Freudui dažnai priskiriami įvairūs posakiai ir gyvenimiški patarimai. Ne visi jie yra tiesioginės jo citatos, tačiau dalis jų atspindi psichoanalizei artimas mintis apie žmogaus ego, pripažinimo poreikį ir pasąmoninius motyvus.

Viena populiarių idėjų teigia, kad išmintingas žmogus apie du dalykus stengiasi nekalbėti pernelyg garsiai. Pirmasis – didžiausios jo pergalės ir pasiekimai. Antrasis – dar neįgyvendinti ateities planai bei svajonės.

Kodėl kartais naudinga savo džiaugsmą ir sumanymus bent kuriam laikui pasilikti sau? Atsakymas slypi ne mistikoje, o gana pažįstamuose psichologiniuose mechanizmuose.

Pirmasis principas: neskubėkite garsiai pasakoti apie didžiausias savo pergales

Žmonės natūraliai lygina save su aplinkiniais. Kartais tai vyksta sąmoningai, tačiau dažniausiai – beveik automatiškai.

Išgirdę, kad pažįstamas gavo geriau apmokamą darbą, nusipirko namą, išvyko gyventi į užsienį ar sukūrė sėkmingą verslą, ne visi geba nuoširdžiai džiaugtis. Kito žmogaus sėkmė kai kam tampa ne įkvėpimu, o nemaloniu priminimu apie tai, ko pats dar nepasiekė.

Dėl šios priežasties pernelyg atviras ir garsus savo pergalių demonstravimas gali sukelti aplinkinių įtampą, pavydą ar net priešiškumą. Žmogus, kuris nuolat pabrėžia, kaip jam sekasi, gali nė nepastebėti, kada dalis bičiulių pradeda nuo jo tolti.

Tai nereiškia, kad apie gerus dalykus reikia tylėti visą gyvenimą. Dalytis džiaugsmu su artimaisiais yra natūralu ir sveika. Tačiau svarbu suprasti, kam, kada ir kokiu būdu pasakojame apie savo pasiekimus.

Kodėl svetima sėkmė kai kuriuos žmones žeidžia?

Kito žmogaus pasiekimas dažnai nesąmoningai tampa veidrodžiu.

Jeigu draugas gauna paaukštinimą, žmogus gali prisiminti savo neįgyvendintus karjeros planus. Jeigu pažįstami nusiperka erdvesnį būstą, kažkam tai primena finansinius sunkumus. O nuotraukos iš prabangių kelionių gali sustiprinti jausmą, kad paties gyvenimas stovi vietoje.

Tokiu atveju problema slypi ne pačiame sėkmingame žmoguje, o stebėtojo savivertėje. Vis dėlto būtent tas, kuris garsiai kalba apie savo pergales, neretai tampa neigiamų emocijų taikiniu.

Pavydas gali pasireikšti labai skirtingai. Vieni pradeda menkinti kito pasiekimus, kiti ieško paslėptų trūkumų, o treti laukia akimirkos, kada sėkmingam žmogui pagaliau nepasiseks.

Kartais pavydas slepiasi po juokeliais, tariamai draugiška kritika ar abejingumu. Žmogus gali sakyti, kad „čia nieko ypatingo“, nors iš tiesų svetimas pasiekimas jį stipriai palietė.

Pasididžiavimas savimi ir gyrimasis – ne tas pats

Svarbu atskirti sveiką pasididžiavimą nuo nuolatinio poreikio įrodinėti savo vertę.

Sveikas pasididžiavimas reiškia, kad žmogus pripažįsta savo pastangas, moka pasidžiaugti rezultatu ir neprivalo nuolat gauti aplinkinių patvirtinimo. Jis gali pasakyti, kad jam pasisekė, tačiau nejaučia poreikio savo gyvenimo lyginti su kitų žmonių gyvenimu.

Gyrimasis dažniausiai turi kitą tikslą – sukelti įspūdį, pavydą arba parodyti pranašumą. Toks žmogus gali kalbėti ne vien tam, kad pasidalytų gera žinia, bet ir tam, kad išgirstų komplimentus bei sustiprintų savo savivertę.

Pašnekovai šį skirtumą paprastai pajunta. Net ir gražiausias pasakojimas apie sėkmę gali nuskambėti nemaloniai, jeigu jis pateikiamas kaip varžybos arba užuomina, kad kitų gyvenimas yra mažiau vertingas.

Todėl išmintingas žmogus savo pergales vertina ramiai. Jis leidžia rezultatams kalbėti už save ir nejaučia pareigos kiekvienam paaiškinti, kaip toli nuėjo.

Tikra istorija: gyvenimas užsienyje ir netikėtai atšalę santykiai

Įsivaizduokime jauną moterį Kristiną iš nedidelio Latvijos miestelio. Prieš kelerius metus ji susipažino su amerikiečiu Džonu. Jų santykiai vystėsi greitai, pora susituokė, o Kristina persikėlė gyventi į Floridą.

Iš pradžių ji jautėsi tarsi patekusi į naują pasaulį. Socialiniuose tinkluose netrūko nuotraukų prie vandenyno, kelionių, palmių, gražių namų ir vyro dovanų. Bendraudama su senomis draugėmis Kristina entuziastingai pasakodavo apie naują gyvenimą, patirtis ir atsivėrusias galimybes.

Ji nemanė daranti ką nors blogo. Moteris tiesiog norėjo pasidalyti tuo, kas jai buvo svarbu ir džiugu.

Tačiau po kurio laiko ji pastebėjo, kad senos pažįstamos vis rečiau atsako į žinutes. Pokalbiai tapo trumpesni, o kai kurios draugės į jos naujienas pradėjo reaguoti šaltai arba ironiškai.

Galiausiai Kristiną pasiekė ir gimtajame miestelyje sklindančios kalbos. Buvo sakoma, kad ji esą ištekėjo tik dėl pinigų, „pardavė save už dolerius“ ir dabar vaizduoja gyvenanti geriau už visus kitus.

Dar nemalonesnė akimirka atėjo tada, kai jos vyro verslas susidūrė su laikinais finansiniais sunkumais. Kristinai apie tai užsiminus socialiniuose tinkluose, dalies žmonių reakcijose ji pajuto vos slepiamą pasitenkinimą.

Atrodė, kad kai kuriems aplinkiniams tapo lengviau sužinojus, jog jos gyvenimas nėra toks idealus, kaip atrodė nuotraukose.

Ši patirtis Kristinai padėjo suprasti paprastą dalyką: ne kiekvienas, kuris domisi jūsų sėkme, nuoširdžiai jumis džiaugiasi. Kartais rami, nuo pašalinių akių apsaugota laimė yra saugesnė už viešą triumfą.

Sigmundas Freudas

Ar tai reiškia, kad savo laimę reikia slėpti?

Visiškai užsidaryti ir niekam nieko nepasakoti taip pat nėra sveika.

Žmogui reikia artimo ryšio, palaikymo ir galimybės dalytis savo gyvenimu. Problema prasideda ne tada, kai papasakojame gerą naujieną, o tada, kai savo pasiekimus pradedame nuolat demonstruoti arba naudoti kaip priemonę kitų dėmesiui gauti.

Vertėtų atkreipti dėmesį į kelis dalykus.

Pirmiausia pagalvokite, ar žmogus, su kuriuo dalijatės žinia, yra jums artimas ir patikimas. Antra, pasvarstykite, ar kalbate iš džiaugsmo, ar tikitės sukelti įspūdį. Trečia, įsitikinkite, kad jūsų pasakojimas nevirsta palyginimu su kitais.

Galima pasidžiaugti paaukštinimu darbe, tačiau nebūtina pabrėžti, kad dabar uždirbate daugiau už visus draugus. Galima pasakoti apie kelionę, tačiau nereikia menkinti tų, kurie šiuo metu negali sau to leisti.

Kiekvienas žmogus eina savu keliu, todėl skirtingų gyvenimų lyginimas retai būna prasmingas.

Antrasis principas: neskubėkite visiems atskleisti savo planų

Antroji populiari mintis skamba paradoksaliai: norėdami sumažinti tikimybę įgyvendinti savo planą, kuo dažniau apie jį pasakokite.

Daugelis žmonių, sugalvoję ką nors svarbaus, iš karto nori tuo pasidalyti. Vieni paskelbia, kad pradės verslą, kiti praneša nuo pirmadienio sportuosiantys, mokysiantys naujos kalbos, mesiantys svorį ar taupysiantys būstui.

Kalbėdami apie ateities planus jaučiame įkvėpimą. Kai draugai pagiria idėją, palaiko arba pasako, kad mumis didžiuojasi, trumpam pasijuntame taip, tarsi dalis tikslo jau būtų pasiekta.

Būtent čia slypi spąstai.

Kodėl išsakyti planai kartais sumažina motyvaciją?

Šis reiškinys šiuolaikinėje psichologijoje kartais siejamas su vadinamuoju socialinio užbaigtumo efektu.

Kai žmogus garsiai paskelbia apie tikslą ir sulaukia teigiamos reakcijos, jo smegenys gali priimti šį pripažinimą kaip dalinį atlygį. Jis jau gauna komplimentų, dėmesio ir palaikymo, nors realių veiksmų dar beveik neatliko.

Pavyzdžiui, žmogus pasako draugams, kad ruošiasi nubėgti maratoną. Aplinkiniai jį giria už ryžtą, vadina stipriu ir disciplinuotu. Tą vakarą jis jaučiasi puikiai, tačiau kitą rytą atsikelti į treniruotę pasidaro daug sunkiau.

Tam tikra prasme emocinis atlygis buvo gautas iš anksto.

Panašiai gali nutikti kalbant apie būsimą verslą. Žmogus daug pasakoja apie pavadinimą, logotipą, planuojamas pajamas ir būsimą sėkmę, tačiau taip ir nepradeda nuo konkrečių darbų – rinkos tyrimo, biudžeto, pirmojo produkto ar kliento paieškos.

Kalbėti yra lengviau nei veikti. O gražiai pasakodami apie savo planus galime suklaidinti net patys save.

Svetima kritika gali užgesinti dar trapią idėją

Kita priežastis, kodėl neverta savo planų per anksti skelbti visiems, yra aplinkinių reakcija.

Ne kiekvienas žmogus moka palaikyti. Kai kurie iš karto pradeda vardyti priežastis, kodėl sumanymas nepavyks. Kiti primena ankstesnes nesėkmes, juokiasi arba bando įrodyti, kad tikslas yra pernelyg ambicingas.

Jeigu idėja dar labai nauja, tokia reakcija gali greitai sumažinti pasitikėjimą savimi.

Žmogus, kuris vakar buvo kupinas entuziazmo, po kelių skeptiškų komentarų pradeda abejoti: gal iš tiesų esu per silpnas, per senas, per nepatyręs arba neturiu pakankamai pinigų?

Kartais kritika būna pagrįsta ir naudinga. Tačiau ją verta išgirsti iš kompetentingų bei patikimų žmonių, o ne iš kiekvieno pažįstamo, kuris turi nuomonę.

Tikslas, kurio pirmieji žingsniai dar nežengti, yra ypač pažeidžiamas. Jam reikia ne triukšmo, o ramaus ir nuoseklaus darbo.

Ar apie planus reikia tylėti visiškai?

Apie tikslus galima ir kartais net būtina kalbėti su žmonėmis, kurie gali padėti juos įgyvendinti.

Jeigu kuriate verslą, verta pasitarti su teisininku, buhalteriu ar žmogumi, turinčiu patirties jūsų srityje. Jeigu norite pagerinti sveikatą, planą reikėtų aptarti su gydytoju ar kitu kvalifikuotu specialistu. Jeigu ruošiatės keisti profesiją, naudinga pasikalbėti su mentoriumi.

Skirtumas tas, kad tokiu atveju kalbate ne norėdami sulaukti aplodismentų, o siekdami gauti konkrečios informacijos, pagalbos arba atsakomybės.

Naudingas pokalbis turėtų paskatinti veiksmą. Po jo turite aiškiau suprasti, ką darysite toliau.

Jeigu pokalbis suteikia tik trumpą emocinį pakilimą, tačiau po jo neatsiranda nė vieno konkretaus žingsnio, gali būti, kad daugiau energijos skiriate kalbėjimui nei pačiam tikslui.

Greitas savęs patikrinimo testas

Norėdami suprasti, ar pernelyg dažnai ieškote aplinkinių patvirtinimo, atsakykite į du paprastus klausimus.

1. Kaip elgiatės sužinoję puikią naujieną apie karjerą ar finansus?

A variantas. Iš karto skambinu draugams, rašau pažįstamiems arba paskelbiu užuominą socialiniuose tinkluose.

B variantas. Bent kelias dienas naujieną pasilieku sau, leidžiu emocijoms nurimti ir tik tada ramiai papasakoju žmonėms, kuriuos ji tiesiogiai paliečia.

2. Kas nutinka jūsų motyvacijai, kai draugams išsamiai papasakojate apie didelę svajonę?

A variantas. Pasakodamas jaučiu stiprų pakilimą, bet kitą dieną energijos realiai dirbti lieka gerokai mažiau.

B variantas. Pokalbis mano darbo ritmo beveik nepakeičia – toliau nuosekliai darau tai, ką buvau suplanavęs.

Jeigu dažniau renkatės A variantą, gali būti, kad dalį pasitenkinimo gaunate dar nepradėję veikti. Jūsų protas mėgaujasi kitų susidomėjimu, pagyrimais ir palaikymu, todėl tikrasis darbas pradeda atrodyti mažiau patrauklus.

Tai nereiškia, kad su jumis kažkas negerai. Tiesiog verta pakeisti įprotį.

Pamėginkite vieną mėnesį apie svarbiausią savo tikslą kalbėti tik su tais žmonėmis, kurių pagalba iš tiesų reikalinga. Užuot pasakoję apie būsimus rezultatus, kasdien atlikite bent vieną nedidelį veiksmą.

Po mėnesio palyginkite ne tai, kiek žmonių žinojo apie jūsų tikslą, o tai, kiek realiai priartėjote prie jo įgyvendinimo.

Leiskite rezultatams kalbėti garsiau už pažadus

Kartais žmogus taip dažnai kalba apie būsimus darbus, kad pats pradeda save tapatinti su žmogumi, kuriuo dar tik ketina tapti.

Jis pasakoja būsiantis verslininkas, nors dar nepardavė nė vieno produkto. Vadina save būsimu sportininku, nors nesitreniruoja. Kalba apie planuojamą knygą, nors neparašė pirmojo puslapio.

Toks pasakojimas kuria gražų įvaizdį, tačiau ne rezultatą.

Tylesnis kelias dažnai būna patikimesnis. Pirmiausia pradėkite, tuomet tęskite, o tik pasiekę tam tikrą etapą nuspręskite, kiek norite apie tai kalbėti.

Kai darbas jau padarytas, nebereikia įrodinėti, kad galėjote jį padaryti.

Kitos Freudui priskiriamos mintys, padedančios geriau suprasti save

Lyginkite save tik su ankstesne savo versija

Lyginimasis su kitais retai būna teisingas, nes nežinome visų jų gyvenimo aplinkybių. Žmogus, kuris atrodo sėkmingesnis, galėjo pradėti visai kitomis sąlygomis, turėti daugiau palaikymo, pinigų ar galimybių.

Naudingiau klausti, ar šiandien žinote, mokate ir darote daugiau nei prieš metus.

Net nedidelė pažanga tampa prasminga, kai ją lyginate su savo ankstesniu keliu.

Sveikas egoizmas gali apsaugoti nuo emocinio išsekimo

Nuolat rūpintis kitais ir ignoruoti savo poreikius nėra tas pats, kas būti geru žmogumi.

Kartais būtina pasakyti „ne“, pailsėti, atsitraukti nuo varginančių santykių ar nustoti spręsti problemas, už kurias nesate atsakingi.

Sveikos ribos nėra šaltumas. Jos padeda išsaugoti vidinius išteklius, kad galėtumėte nuoširdžiai būti šalia kitų.

Mūsų poelgiai dažnai turi gilesnes priežastis

Freudo požiūriu, net iš pirmo žvilgsnio atsitiktiniai pasirinkimai gali būti susiję su pasąmoniniais troškimais, baimėmis ar ankstesne patirtimi.

Šiuolaikinė psichologija ne visas jo idėjas vertina vienodai, tačiau klausimas „kodėl aš taip elgiuosi?“ vis dar gali būti labai naudingas.

Kartais konfliktuojame ne dėl pasakytų žodžių, o dėl seniai susikaupusio nesaugumo. Atidėliojame ne todėl, kad esame tingūs, o todėl, kad bijome nesėkmės. Pykstame ant kito žmogaus, nors iš tikrųjų jaučiamės neįvertinti.

Sąžiningai stebėdami savo reakcijas galime geriau suprasti, kas iš tiesų vyksta mūsų viduje.

Meilės nereikėtų painioti su gailesčiu

Santykiai, kuriuose vienas žmogus lieka tik todėl, kad gaili kito, ilgainiui tampa skausmingi abiem.

Gailestis gali laikinai sulaikyti porą kartu, tačiau jis nepakeičia artumo, pagarbos ir abipusio noro kurti bendrą gyvenimą.

Kai meilę pakeičia pareiga ar kaltė, santykiuose dažnai atsiranda nuoskauda ir emocinis atstumas.

Dalis emocinių sunkumų gali būti susiję su vaikystės patirtimis

Vaikystėje išmokstame, kaip prašyti dėmesio, kaip reaguoti į kritiką, kaip spręsti konfliktus ir ko tikėtis iš artimų santykių.

Suaugę galime kartoti senus elgesio modelius net nesuprasdami, iš kur jie atsirado. Vieni bijo būti palikti, kiti vengia artumo, o treti nuolat siekia pritarimo, nes vaikystėje jo trūko.

Praeities analizė neturėtų virsti tėvų kaltinimu dėl kiekvienos gyvenimo problemos. Jos tikslas – atpažinti senus modelius ir nuspręsti, ar jie vis dar mums naudingi.

Ką verta pasilikti sau?

Išmintingas žmogus nebūtinai yra tylus ar uždaras. Jis tiesiog sąmoningai renkasi, kuo, kada ir su kuo dalytis.

Savo pasiekimais galima džiaugtis, tačiau nebūtina jų paversti nuolatine paroda. Ateities planus galima aptarti, tačiau geriausia tai daryti su žmonėmis, kurie padės žengti konkretų žingsnį, o ne tik pagirs gražią idėją.

Kartais tylėjimas nėra paslaptingumas. Tai būdas apsaugoti dar trapią svajonę, išlaikyti motyvaciją ir nešvaistyti energijos įvaizdžiui kurti.

Pirmiausia atlikite darbą. Leiskite tikslui sustiprėti. O tada nuspręskite, ar apskritai būtina apie jį garsiai pasakoti.