Surinkite šias geltonas „piktžoles“ į kibirą: liepos mėnesį jos gali tapti stipriu ginklu prieš amarus

Liepos vidurys sode dažnai būna gražus tik iš pirmo žvilgsnio. Gėlės žydi, pomidorai mezga vaisius, vaismedžiai augina derlių, tačiau tuo pačiu metu ant jaunų ūglių, lapų apačios ir pumpurų gali staiga atsirasti lipnios žalios, juodos ar pilkšvos kolonijos. Tai amarai – vieni įkyriausių vasaros kenkėjų, kurie dauginasi taip greitai, kad kartais užtenka kelių dienų, jog augalas pradėtų riesti lapus, silpti ir atrodyti lyg praradęs jėgas.

Daugelis tokioje situacijoje iškart ieško cheminių priemonių, tačiau nebūtina pradėti nuo stipriausios ar agresyviausios kovos. Liepą pakelėse, pievose, laukuose ir dykvietėse gausiai žydi paprastoji bitkrėslė – aukštas augalas su plunksniškais lapais ir ryškiai geltonais žiedeliais, primenančiais mažas sagas. Sodininkai ją dažnai vadina tiesiog piktžole, bet iš tikrųjų ji nuo seno naudojama kaip natūrali priemonė nuo dalies sodo kenkėjų.

Svarbu tik vienas dalykas: „natūralu“ nereiškia „visiškai nepavojinga“. Bitkrėslėje yra stiprių aromatinių junginių, todėl jos raugą ar užpilą reikia naudoti atsargiai, skiesti, nepurkšti per kaitrą ir saugoti vaikus bei augintinius nuo paruošto skysčio. Tinkamai naudojama ji gali padėti sumažinti amarų spaudimą, tačiau neatsargiai panaudota gali pakenkti ir augalams.

Kodėl būtent bitkrėslė taip erzina amarus?

Bitkrėslė turi labai ryškų, kartoką, kamparą primenantį kvapą. Žmogui jis gali atrodyti tiesiog stiprus ir net nemalonus, o daugeliui smulkių kenkėjų toks aromatas veikia kaip atbaidanti užtvara. Būtent todėl iš bitkrėslės ruošiami raugai, užpilai ar nuovirai dažnai naudojami nuo amarų, skruzdžių, kai kurių lervų ir kitų sodo svečių, kurie minta augalų sultimis arba pažeidžia šaknis.

Liepa tam ypač tinkama todėl, kad bitkrėslė tuo metu žydi, o jos lapuose ir žieduose būna daugiausia kvapiųjų medžiagų. Rinkti geriausia sausu oru, toliau nuo intensyvių kelių, pramoninių vietų ir laukų, kurie galėjo būti purkšti chemikalais. Purškalui naudojami lapai ir žiedai, o labai kietus, sumedėjusius stiebus galima atmesti.

Amarai dažniausiai slepiasi ten, kur jų ne iš karto pamatome – lapų apačioje, ant jaunų ūglių, aplink pumpurus. Jie siurbia augalų sultis, išskiria lipnias apnašas ir gali pritraukti skruzdėles. Jei jų daug, augalai pradeda deformuotis, prastėja augimas, o jauni daigai gali labai greitai nusilpti.

Todėl svarbiausia – veikti anksti. Jei amarų dar nedaug, kartais pakanka nuplauti juos vandens srove, pašalinti labiausiai apniktus ūglius ir tuomet naudoti natūralesnes priemones. Jei kolonijos jau didelės, bitkrėslės purškalą gali tekti kartoti kelis kartus.

Kaip pasigaminti bitkrėslės raugą kibire?

Klasikinis bitkrėslės raugas ruošiamas paprastai, bet jam reikia laiko. Jums reikės plastikinio kibiro, maždaug 1 kg šviežios bitkrėslės žolės ir 10 litrų vandens. Metalinio indo geriau nenaudoti, nes rūgstantis augalinis skystis gali reaguoti su metalu.

Surinktą bitkrėslę susmulkinkite – taip ji greičiau išskirs veikliąsias medžiagas. Sudėkite į kibirą, užpilkite vandeniu, geriausia lietaus arba nusistovėjusiu, ir uždenkite marle, tinkleliu ar senu audiniu. Dangtis neturi būti sandarus, nes rūgimo metu turi patekti oro, bet į vidų neturėtų kristi vabzdžiai ar šiukšlės.

Kibirą pastatykite pavėsyje, nuošalesnėje vietoje. Kvapas tikrai nebus malonus, todėl geriau jo nelaikyti prie terasos, durų ar langų. Mišinį reikėtų kasdien pamaišyti. Kai paviršiuje atsiranda putų, vadinasi, fermentacija vyksta. Priklausomai nuo oro šilumos, procesas gali trukti maždaug 2–4 savaites.

Raugas laikomas paruoštu, kai nustoja putoti, patamsėja ir tampa vientisesnis. Tuomet jį reikia perkošti per sietelį arba marlę. Augalų likučius galima dėti į kompostą, tačiau patį skystį būtina naudoti kaip koncentratą – tiesiai ant augalų jo purkšti nereikėtų.

Jei amarų problema jau rimta ir laukti kelių savaičių nenorite, galima pasigaminti greitesnį užpilą: smulkintą bitkrėslę užpilti vandeniu ir palaikyti parą, o tada nukošti. Toks užpilas bus silpnesnis už raugą, bet gali būti naudingas kaip pirmoji pagalba, kol pagrindinis raugas dar tik ruošiasi.

Kaip purkšti, kad nepakenktumėte augalams?

Paruoštas bitkrėslės raugas turi būti skiedžiamas. Amarams naikinti ir atbaidyti dažnai naudojamas maždaug 1:15 santykis – pavyzdžiui, pusė litro raugo ir apie 7,5 litro vandens. Jei augalai jautrūs, geriau pradėti nuo dar silpnesnio tirpalo ir pirmiausia išbandyti ant kelių lapų. Jei po paros lapai neparudavo, nesusiraitė ir neatsirado dėmių, galima purkšti plačiau.

Purkšti geriausia vakare arba apsiniaukusią dieną, kai nėra kaitrios saulės ir lietaus. Saulėje šlapi lapai gali nudegti, o lietus tirpalą greitai nuplaus. Labai svarbu purkšti ne tik lapų viršų, bet ir apačią, nes būtent ten amarai dažniausiai slepiasi.

Nereikėtų purkšti žydinčių augalų tada, kai ant jų aktyviai skraido bitės, kamanės ir kiti naudingi vabzdžiai. Nors bitkrėslės priemonė dažnai vadinama natūralia, stiprūs augaliniai preparatai gali trikdyti ir ne tik kenkėjus. Todėl purškimas vakare yra saugesnis pasirinkimas.

Jei purškiate daržoves ar prieskoninius augalus, nedarykite to prieš pat derliaus rinkimą. Lapines daržoves, uogas ar vaisius prieš valgant būtina gerai nuplauti. Geriausia bitkrėslės tirpalą naudoti ten, kur amarai puola dekoratyvinius augalus, vaismedžių jaunus ūglius, rožes, serbentus, pupas ar kitas kultūras, bet visada saikingai.

Purškimą galima kartoti po kelių dienų, ypač jei amarų daug. Tačiau jei po kelių kartų situacija nesikeičia, verta derinti kelis būdus: nupurkšti vandens srove, pašalinti stipriai apniktas dalis, naikinti skruzdžių takus, pritraukti boružes ir kitus natūralius amarų priešus.

Kuo dar sode gali padėti bitkrėslė?

Bitkrėslės kvapas nepatinka ne tik amarams. Sodininkai ją naudoja ir ten, kur reikia atbaidyti skruzdėles. Jei skruzdėlės aktyviai vaikšto augalais ir „prižiūri“ amarus, nes minta jų lipniomis išskyromis, vien amarų purškimo gali nepakakti. Tokiu atveju galima apipurkšti skruzdžių takus ar vietas, kur jos renkasi, tačiau vengti pilti stiprų koncentratą ten, kur gali būti pažeistos augalų šaknys.

Kai kurie sodininkai praskiestu bitkrėslės raugu laisto dirvą, norėdami atbaidyti šaknų kenkėjus, tačiau čia reikėtų būti atsargiems. Per stiprus tirpalas gali paveikti ir dirvos mikroorganizmų pusiausvyrą, todėl geriau naudoti silpnesnį skiedinį ir tik probleminėse vietose, o ne profilaktiškai visame darže.

Bitkrėslė taip pat gali būti naudojama kaip atbaidantis kvapas vietose, kur daug erkių ar kitų vabzdžių, tačiau nereikėtų jos laikyti stebuklinga apsauga. Vejos ar krūmų purškimas nepakeičia įprastų saugumo priemonių: uždarų drabužių, kūno apžiūros po buvimo gamtoje ir atsargumo aukštoje žolėje.

Kai kurie sodininkai pastebi, kad reguliariai naudojami augaliniai užpilai padeda augalams atrodyti sveikiau ir mažina kai kurių ligų plitimą, bet bitkrėslės nereikėtų pristatyti kaip garantuotos priemonės nuo visų grybelinių ligų. Jei augalai serga miltlige, rūdimis ar kitomis ligomis, svarbu gerinti vėdinimą, neperlaistyti, šalinti pažeistus lapus ir rinktis konkrečiai problemai tinkamas priemones.

Bitkrėslė yra stiprus augalas, todėl su ja elgtis reikia pagarbiai. Rinkdami galite mūvėti pirštines, ypač jei oda jautri. Paruoštą raugą laikykite vaikams ir gyvūnams nepasiekiamoje vietoje, aiškiai pažymėtame inde. Jo negalima naudoti maistui, gerti ar laikyti buteliuose, kuriuos kas nors galėtų supainioti su gėrimais.

Liepos mėnesį bitkrėslė tikrai gali tapti naudingu pagalbininku kovoje su amarais. Ji nemokama, lengvai randama ir stipriai kvepianti – būtent to amarai nemėgsta. Tačiau geriausias rezultatas bus tada, kai naudosite ją ne kaip aklą „liaudišką stebuklą“, o kaip vieną iš protingos sodo priežiūros priemonių.

Jei pastebėjote pirmuosius amarus, nelaukite, kol jie užklos visą augalą. Surinkite bitkrėslę, pasiruoškite raugą ar greitesnį užpilą, purkškite vakare, būtinai skiesti ir stebėkite augalus. Kartais toks paprastas kibiras su laukine „piktžole“ gali padaryti daugiau, nei tikėjotės – tik svarbu nepamiršti, kad net natūrali priemonė turi būti naudojama atsakingai.