ES ruošia reformą, kuri gali pakeisti bankų žaidimo taisykles: siekia atlaisvinti milijardus investicijoms

Europos Sąjunga nori išjudinti vieną jautriausių savo finansų sistemos vietų – bankų rinką, kuri iki šiol pernelyg dažnai veikia pagal nacionalines ribas. Nors bendra Europos bankų sąjunga kuriama jau daugiau nei dešimtmetį, realybėje daugelis bankų vis dar susiduria su skirtingomis taisyklėmis, skirtinga priežiūra ir ribotomis galimybėmis laisvai veikti visame bloke.

Europos Komisija pristatė planą, kuriuo siekiama mažinti šį susiskaidymą ir padaryti bankus konkurencingesnius. Tikimasi, kad tai padėtų atlaisvinti daugiau kapitalo paskoloms, sustiprintų tarptautinę bankų veiklą ir palengvintų investicijų finansavimą srityse, kurios ES artimiausiais metais bus itin svarbios – nuo švariųjų technologijų ir gynybos iki dirbtinio intelekto.

Komisijos teigimu, Europos investicijų poreikiai yra milžiniški. Skaičiuojama, kad blokui kasmet gali reikėti apie 1,2 trln. eurų investicijų. Tam neužtenka vien viešųjų pinigų ar nacionalinių biudžetų. Didesnį vaidmenį turėtų atlikti ir bankai, tačiau dabartinė sistema, pasak Briuselio, dalį jų lėšų įkalina atskirose šalyse ir neleidžia efektyviai naudoti visos bankų grupių finansinės galios.

Kodėl ES bankų rinka vis dar suskaidyta?

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad Europos bankai jau seniai veikia bendroje rinkoje. Tačiau praktikoje padėtis sudėtingesnė. Didelės bankų grupės, turinčios padalinių keliose valstybėse, dažnai turi atskirai laikytis kapitalo ir likvidumo reikalavimų ne tik pagrindinėje bendrovėje, bet ir dukteriniuose bankuose skirtingose šalyse.

Tai reiškia, kad pinigai, kurie galėtų būti naudojami paskoloms ar investicijoms, lieka „užrakinti“ nacionaliniu lygmeniu. Vienoje valstybėje banko padalinys gali turėti perteklinių išteklių, tačiau jų negalima paprastai panaudoti kitoje šalyje, kur to paties banko grupės įmonė galėtų finansuoti verslą ar namų ūkius. Tokia sistema saugo vietinius interesus, bet kartu mažina bendros rinkos efektyvumą.

Komisija siūlo labiau suvienodinti taisykles ir mažinti nacionalinių institucijų galimybes taikyti papildomus reikalavimus, kurie skiriasi nuo bendro europinio reguliavimo. Kitaip tariant, Briuselis nori, kad bankų sąjunga veiktų ne tik dokumentuose, bet ir realiame finansų sektoriaus gyvenime.

Tai gali būti ypač svarbu didelėms bankų grupėms, veikiančioms per kelias šalis. Tokie bankai kaip „UniCredit“, BNP Paribas ar „Santander“ galėtų lengviau valdyti savo kapitalą visos grupės mastu. Europos Centrinis Bankas kartu su nacionalinėmis institucijomis turėtų didesnį vaidmenį prižiūrint tokius tarptautinius bankus, o mažesni bankai daugeliu atvejų toliau liktų nacionalinės priežiūros lauke.

Ką tai reikštų valstybėms ir bankams?

Viena jautriausių reformos dalių – galimas nacionalinių institucijų galių sumažėjimas. Jei taisyklės būtų labiau harmonizuotos ES lygiu, atskiros šalys turėtų mažiau galimybių reikalauti, kad vietiniai bankų padaliniai laikytų papildomą kapitalą ar likvidumą tik savo teritorijoje. Taip pat galėtų sumažėti galimybės blokuoti arba apsunkinti tarpvalstybinius bankų susijungimus ir įsigijimus.

Bankams tai būtų patrauklu, nes leistų lanksčiau naudoti išteklius, mažinti administracines išlaidas ir paprasčiau plėstis per sienas. Paprastai tariant, bankų grupės galėtų veikti labiau kaip vienas europinis organizmas, o ne kaip atskirų nacionalinių padalinių rinkinys.

Tačiau valstybėms narėms tai gali kelti nerimą. Finansų krizės parodė, kad kai bankai susiduria su problemomis, atsakomybė dažnai labai greitai tampa politiniu klausimu. Nacionalinės valdžios institucijos nenori prarasti kontrolės, jei jų šalyje veikiantis bankas priklauso užsienio grupei, o sprendimai dėl kapitalo judėjimo priimami kitur.

Todėl Komisija pabrėžia, kad reformos turėtų būti lydimos aiškių apsaugos priemonių. Bankų integracija neturi kelti grėsmės indėlininkams, kreditoriams ar finansiniam stabilumui. Kitaip tariant, ES nori atlaisvinti kapitalą ir skatinti didesnį skolinimą, bet kartu išvengti situacijos, kai rizika tiesiog perkeliama iš vienos šalies į kitą.

Pinigų išsigryninimas be kortelės

Indėlių apsauga ir bankų žlugimo tvarka – viena jautriausių reformos dalių

Dar viena svarbi kryptis – indėlių apsaugos ir bankų nemokumo taisyklės. Komisija nori peržiūrėti, kaip visoje bankų sąjungoje saugomi apdrausti indėliai ir kaip elgiamasi, kai problemų patiria tarpvalstybinė bankų grupė. Tikslas – kad indėlininkai būtų apsaugoti vienodai, nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje veikia bankas.

Tai labai svarbu pasitikėjimui. Jei žmonės ar įmonės mano, kad vienoje šalyje jų indėliai apsaugoti geriau nei kitoje, bendra bankų rinka išlieka trapi. Krizės metu tokie skirtumai gali paskatinti pinigų nutekėjimą iš silpnesnėmis laikomų sistemų į stipresnes.

Komisija taip pat siekia, kad žlungančių tarpvalstybinių bankų tvarkymas būtų nuspėjamesnis. Tai reiškia aiškesnes taisykles, kaip grupės viduje paskirstomos lėšos streso metu, kaip suteikiama skubi likvidumo pagalba ir kaip užtikrinama, kad vienos šalies biudžetas ar indėlių garantijų sistema nebūtų netikėtai apkrauta dėl problemų, kilusių visos bankų grupės mastu.

Kitas svarbus elementas – bankų turimos valstybės skolos. Komisija planuoja priemones, kurios skatintų bankus nelaikyti pernelyg daug vienos valstybės obligacijų. Toks siekis nėra naujas: jei bankai labai stipriai priklausomi nuo vienos šalies skolos, valstybės finansinės problemos gali greitai persiduoti bankams, o bankų problemos – valstybei. ES nori, kad bankų obligacijų portfeliai būtų labiau diversifikuoti.

Mažiau skirtingų taisyklių – daugiau galimybių skaitmeninei bankininkystei

Bankams veikti per kelias šalis trukdo ne tik kapitalo reikalavimai. Skiriasi ir pinigų plovimo prevencijos, vartotojų apsaugos, skaitmeninių paslaugų ir kiti reikalavimai. Dėl to bankams tenka kurti atskiras sistemas, procesus ir dokumentus kiekvienai rinkai. Tai didina išlaidas ir stabdo bendrų europinių produktų kūrimą.

Komisija nori, kad šios taisyklės būtų labiau suderintos. Nuo 2027 m. liepos turėtų įsigalioti bendresnės kovos su pinigų plovimu taisyklės, o papildomai bus vertinama, ar nacionaliniai vartotojų apsaugos reikalavimai nepagrįstai neskaido rinkos. Taip pat bus nagrinėjama, kaip reguliavimas galėtų geriau palaikyti skaitmeninę bankininkystę ir inovacijas, kartu neaukojant vartotojų apsaugos ir kibernetinio saugumo.

Ši dalis gali būti itin svarbi paprastiems klientams. Jei bankams būtų lengviau siūlyti paslaugas visoje ES, ilgainiui galėtų atsirasti daugiau konkurencijos, patogesnių skaitmeninių sprendimų ir galbūt geresnių sąlygų vartotojams. Vis dėlto tai nėra automatinis pažadas, kad banko paslaugos iškart pigs ar paskolos taps lengviau prieinamos. Reformos poveikis priklausys nuo to, kaip konkrečiai bus pakeistos taisyklės ir kaip į jas reaguos rinkos dalyviai.

Kodėl ši reforma svarbi ne tik bankams?

Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip techninis Briuselio dokumentas, jo reikšmė platesnė. ES ieško būdų, kaip finansuoti didžiulius ekonomikos pokyčius: energetikos pertvarką, pramonės modernizavimą, gynybos stiprinimą, dirbtinio intelekto plėtrą ir konkurenciją su JAV bei Kinija. Tam reikia kapitalo, o bankai Europoje vis dar atlieka daug didesnį vaidmenį finansuojant ekonomiką nei, pavyzdžiui, JAV, kur įmonės dažniau naudojasi kapitalo rinkomis.

Todėl bankų rinkos susiskaidymas tampa ne tik finansų sektoriaus problema, bet ir visos Europos konkurencingumo klausimu. Jei kapitalas nejuda pakankamai laisvai, įmonėms sunkiau augti, investuoti ir konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Komisijos logika paprasta: kuo vientisesnė finansų sistema, tuo daugiau pinigų gali būti nukreipta į produktyvias investicijas.

Tačiau kelias iki realios reformos nebus lengvas. Valstybės narės gali nenoriai atsisakyti dalies nacionalinės kontrolės, ypač kai kalbama apie bankus, indėlius ir galimas krizes. Kai kurios šalys gali baimintis, kad stipresni bankai iš didesnių rinkų perims mažesnius žaidėjus, o vietinė priežiūra neteks įtakos. Kitos gali priešintis dėl indėlių apsaugos ar bankų nemokumo taisyklių.

Komisijos pristatytas dokumentas kol kas yra politinis pagrindas būsimiems sprendimams. Konkretesni teisėkūros pasiūlymai turėtų būti pateikti 2027 m. pirmąjį ketvirtį. Tuomet ir paaiškės, kiek toli Briuselis pasirengęs eiti ir kiek pokyčių sutiks valstybės narės.

Kol kas aišku viena: ES nori, kad jos bankai būtų ne tik saugūs, bet ir pajėgūs finansuoti kitą ekonomikos etapą. Tam gali tekti peržiūrėti seną taisyklę, pagal kurią bankai vis dar pernelyg dažnai veikia kaip nacionaliniai žaidėjai bendroje rinkoje. Jei reforma pavyks, ji gali tapti vienu svarbiausių žingsnių link tikrai europinės bankų sistemos. Jei ne – milijardai investicijų ir toliau gali likti įstrigę tarp valstybių sienų, kurios formaliai jau seniai turėjo būti peržengtos.