Šie medžiai atrodė visiškai paprasti – kol paaiškėjo, kad jų sėklos apskriejo Mėnulį

Parkuose, prie mokyklų ir universitetų visame pasaulyje auga medžiai, pro kuriuos žmonės kasdien praeina nė neįtardami jų neįprastos istorijos. Iš pirmo žvilgsnio jie niekuo nesiskiria nuo kitų pušų, sekvojų ar platanų. Tačiau jų sėklos prieš daugiau nei penkis dešimtmečius buvo išskraidintos į kosmosą ir apskriejo Mėnulį.

Vadinamųjų Mėnulio medžių istorija prasidėjo 1971 metais, vykstant „Apollo 14“ misijai. Astronautas Stuartas Roosa į erdvėlaivį pasiėmė šimtus medžių sėklų. Kol jo kolegos leidosi ant Mėnulio paviršiaus, sėklos liko komandiniame modulyje ir kartu su juo skriejo aplink Mėnulį.

Jos niekada nebuvo pasodintos Mėnulio grunte ir net nepaliko erdvėlaivio. Vis dėlto kelionė už Žemės ribų buvo pakankama, kad vėliau išaugę augalai gautų Mėnulio medžių vardą.

Eksperimentas vos nesibaigė dar nepasodinus nė vieno medžio

Sėklų kelionė į kosmosą nebuvo atsitiktinė. Prieš tapdamas astronautu Stuartas Roosa dirbo JAV miškų tarnyboje ir dalyvavo gesinant sunkiai pasiekiamose vietovėse kilusius miškų gaisrus.

Būtent jo ankstesnis ryšys su miškininkyste paskatino idėją į „Apollo 14“ misiją pasiimti medžių sėklų. Mokslininkai norėjo stebėti, ar kelionė kosmose, nesvarumo būsena ir radiacija turės kokį nors poveikį jų daigumui bei vėlesniam augimui.

Po misijos sėklos kartu su astronautais grįžo į Žemę, tačiau eksperimentas netikėtai atsidūrė ant žlugimo ribos. Apdorojant ir dezinfekuojant iš kosmoso pargabentą krovinį, sėklų talpyklos atsidarė, o skirtingų rūšių sėklos susimaišė.

Kurį laiką manyta, kad jos galėjo būti pažeistos ir nebesudygs. Vis dėlto didelę dalį pavyko išsaugoti. Sėklos buvo perduotos augintojams, o netrukus pradėjo dygti pirmieji daigai.

Tarp jų buvo pušų, sekvojų, platanų, likiambarų ir Duglaso eglių.

Mokslininkai tikėjosi pokyčių, tačiau medžiai augo įprastai

Įdomiausia eksperimento išvada buvo ta, kad nieko keisto beveik nenutiko.

Mėnulį apskriejusios sėklos dygo ir augo panašiai kaip Žemėje likusios kontrolinės sėklos. Medžiai neįgijo neįprastos spalvos, nepradėjo augti kelis kartus greičiau ir netapo atsparesni už savo rūšies augalus.

Jokių aiškių požymių, kad kelionė kosmose būtų reikšmingai pakeitusi jų vystymąsi, nepastebėta.

Iš pirmo žvilgsnio toks rezultatas gali atrodyti nuviliantis. Tačiau eksperimentui jis suteikė kitokią vertę. Mėnulio medžiai tapo gyvu įrodymu, kad sėklos gali išgyventi kelionę į kosmosą ir vėliau išaugti į įprastus, sveikus medžius.

Jų išskirtinumas slypi ne neįprastoje išvaizdoje, o istorijoje. Tai paprasti medžiai, išaugę iš sėklų, kurios buvo nukeliavusios toliau nei beveik bet kuris kitas jų laikmečio augalas.

Dalis medžių buvo pasodinti kitose šalyse

Didelė dalis Mėnulio medžių buvo pasodinta Jungtinėse Valstijose 1975–1976 metais. Jie atsirado prie mokyklų, universitetų, teismo rūmų, NASA centrų ir viešuosiuose parkuose.

Kai kurie daigai buvo padovanoti kitoms valstybėms. Taip Mėnulio medžių atsirado Brazilijoje, Šveicarijoje, Japonijoje ir kitose pasaulio vietose.

Prie dalies medžių buvo pastatytos lentelės, pasakojančios apie jų kelionę. Tačiau bėgant dešimtmečiams kai kurie užrašai sunyko, buvo pašalinti arba paprasčiausiai pasimetė keičiantis teritorijų šeimininkams.

Medžiai augo toliau, o jų istorija pamažu buvo pamiršta.

Kai kuriais atvejais žmonės net nežinojo, kad šalia jų mokyklos, pastato ar miesto parke stovintis medis yra susijęs su „Apollo“ programa. Susidomėjimas atgijo tik tuomet, kai buvo pradėta ieškoti išlikusių medžių ir rinkti informaciją apie jų dabartinę būklę.

Paaiškėjo, kad dalis jų vis dar auga, nors per tą laiką išgyveno audras, sausras, šalčius ir aplinkos pertvarkymus.

Dabar auga jau ne tik originalūs Mėnulio medžiai

Iš kosmose buvusių sėklų išaugę medžiai ilgainiui subrandino savo sėklas. Iš jų buvo pradėti auginti nauji daigai, kartais vadinami antrosios kartos Mėnulio medžiais.

Jų sėklos pačios kosmose nebuvo, tačiau jos kilo iš originalių „Apollo 14“ medžių. Tokie daigai taip pat sodinami prie mokyklų, muziejų ir kitose simbolinėse vietose.

Todėl Mėnulio medžių istorija nesibaigė kartu su pirmąja jų karta. Ji tęsiama sodinant naujus medžius ir pasakojant apie ankstyvuosius bandymus suprasti, kaip kosmosas veikia gyvus organizmus.

Šiandien, kai kosmose atliekami daug sudėtingesni biologiniai eksperimentai, keli šimtai medžių sėklų gali atrodyti kukliai. Tačiau 1971 metais tai buvo neįprasta ir lengvai suprantama idėja: išskraidinti gyvybės pradžią už Žemės ribų, grąžinti ją namo ir pažiūrėti, kas nutiks.

Nutiko kai kas netikėto – išaugo visiškai normalūs medžiai.

Būtent todėl jie ir išliko įdomūs. Mėnulio medžiai nešviečia tamsoje, neturi keistų formų ir neauga greičiau už kitus. Jie gali stovėti tiesiog šalia tako, kuriuo žmonės kasdien eina į darbą ar mokyklą.

Tačiau jų istorija prasidėjo ne miške ir ne medelyne. Ji prasidėjo erdvėlaivyje, skriejusiame aplink Mėnulį.

Kai kurie įspūdingiausi kosmoso istorijos paminklai nėra uždaryti muziejuose. Jie vis dar auga, leidžia lapus ir atrodo kaip visiškai paprasti medžiai.