„Cream“ daina nebuvo didžiausias hitas, bet jos nepamiršta iki šiol: kodėl „Anyone for Tennis“ vis dar traukia klausytojus

Yra dainų, kurios išleidimo metu neapverčia pasaulio aukštyn kojomis, neužkopia į pirmąsias topų vietas ir netampa pagrindiniu grupės simboliu. Tačiau jos kažkaip išlieka. Praeina dešimtmečiai, keičiasi muzikos mados, o klausytojai vis tiek prie jų grįžta – kartais iš nostalgijos, kartais iš smalsumo, o kartais todėl, kad tokie kūriniai skamba keisčiau ir gyviau nei daugelis „teisingų“ hitų.

Britų grupės „Cream“ daina „Anyone for Tennis“ yra būtent toks atvejis. Ji pasirodė 1968 metais, kai roko muzika keitėsi milžinišku greičiu, o pati grupė jau buvo tapusi vienu ryškiausių to meto vardų. Ericas Claptonas, Jackas Bruce’as ir Gingeris Bakeris kūrė bliuzroko bei psichodelinio roko mišinį, kuris vėliau stipriai paveikė sunkesnės gitarinės muzikos kryptį. Tačiau „Anyone for Tennis“ išsiskyrė net jų pačių kataloge – ji buvo lengvesnė, keistesnė, ironiškesnė ir mažiau panaši į tai, ko klausytojai tikėjosi iš „Cream“.

Įdomiausia, kad ši daina nebuvo milžiniškas komercinis smūgis. Jungtinėse Valstijose ji pasiekė 64 vietą „Billboard Hot 100“, o Jungtinėje Karalystėje – 40 vietą oficialiame singlų sąraše. Tai nėra skaičiai, kurie paprastai paverčia kūrinį legenda, tačiau „Anyone for Tennis“ laikui bėgant įgijo kitokią reputaciją – kaip viena tų dainų, kurias gerbėjai atranda iš naujo ir vadina nepelnytai primirštu grupės kūriniu.

Daina gimė ne kaip albumo vinis, o kaip kino garso takelio dalis

„Anyone for Tennis“ istorija prasidėjo ne nuo įprasto albumo plano. Daina buvo parašyta 1968 metų filmui „The Savage Seven“, todėl jos pilnas pavadinimas dažnai nurodomas kaip „Anyone for Tennis (The Savage Seven Theme)“. Muziką kūrė Ericas Claptonas, o žodžius parašė Martinas Sharpas – australas menininkas ir tekstų autorius, su Claptonu jau dirbęs prie „Tales of Brave Ulysses“.

Kūrinys buvo įrašytas tuo metu, kai „Cream“ dirbo prie trečiojo albumo „Wheels of Fire“. Vis dėlto į pagrindinį albumą jis nepateko – buvo išleistas kaip singlas ir pasirodė filmo garso takelyje. Tokia kilmė iš dalies paaiškina, kodėl daina ilgą laiką liko tarsi paraštėje. Ji nebuvo pristatyta kaip centrinė grupės kūrybos dalis, nebuvo tokia sunki kaip „Sunshine of Your Love“ ar tokia galinga kaip kiti „Cream“ koncertiniai numeriai.

Tačiau būtent šis „ne savo vietoje“ jausmas vėliau tapo jos privalumu. „Anyone for Tennis“ skamba lyg trumpas, šiek tiek absurdiškas 1968-ųjų atvirukas: akustinė gitara, švelnesnis vokalas, netikėti instrumentiniai posūkiai ir tekstas, kuriame juntamas ne tiesiog pasakojimas, o keista, beveik siurrealistinė nuotaika. Tuo metu muzikos leidiniai ją apibūdino kaip neįprastą folkroko kūrinį su šokio aranžuote, ir šis apibūdinimas iki šiol gana tiksliai pagauna jos esmę.

Ji parodė kitą „Cream“ pusę

Daugelis „Cream“ klausytojų grupę sieja su gitaros jėga, bliuzo pagrindu ir intensyvia trijų muzikantų sąveika. Claptono gitara, Bruce’o bosas ir Bakerio būgnai galėjo skambėti taip tankiai, kad trijų žmonių grupė scenoje primindavo gerokai didesnį kolektyvą. Todėl lengvesnė, beveik žaisminga „Anyone for Tennis“ nuotaika kai kam galėjo atrodyti kaip šalutinis nukrypimas.

Tačiau būtent tokie nukrypimai dažnai parodo, kokia grupė buvo įdomi iš tikrųjų. Dainoje girdėti ne tik rokas, bet ir folkroko švelnumas, psichodelinės epochos ironija, net šiek tiek teatrališkas požiūris į tekstą. Tai nėra kūrinys, kuris bando trenkti klausytojui į kaktą gitaros rifu. Jis veikia kitaip – įtraukia nuotaika, keistu pavadinimu, lengvai įsimenančia melodija ir tuo jausmu, kad po paviršiumi slypi daugiau, nei iš pradžių atrodo.

Pavadinimas taip pat prisideda prie dainos ilgaamžiškumo. „Anyone for Tennis“ skamba lyg mandagus britiškas klausimas, bet roko dainos kontekste jis tampa keistas ir šiek tiek komiškas. Tokie pavadinimai išlieka atmintyje, nes jie nesistengia būti per daug rimti. Jie sukelia smalsumą dar prieš įjungiant kūrinį.

Kodėl ne didžiausias hitas kartais išlieka ilgiau

Muzikoje yra keistas dėsnis: ne visada ilgiausiai gyvena tie kūriniai, kurie kadaise buvo aukščiausiose topų vietose. Didžiausi hitai dažnai būna pririšti prie konkretaus laikotarpio, reklamos, radijo formato ar mados. O mažiau akivaizdžios dainos turi kitą privalumą – jas lengviau atrasti iš naujo.

„Anyone for Tennis“ neturi to nuovargio, kurį kartais sukelia dešimtmečius grojami roko klasikos kūriniai. Ji nėra tokia nuspėjama, nėra nuolat naudojama reklamose ar stadionų grojaraščiuose. Todėl naujam klausytojui ji gali nuskambėti šviežiau nei gerokai garsesni to paties laikotarpio hitai. Tai daina, kurią galima atrasti ne per privalomą roko istorijos sąrašą, o per smalsų pasikapstymą grupės diskografijoje.

Prie šio ilgaamžiškumo prisidėjo ir tai, kad kūrinys vėliau buvo įtrauktas į įvairius „Cream“ rinkinius, tarp jų – „Strange Brew: The Very Best of Cream“, „The Very Best of Cream“ ir dėžutės rinkinį „Those Were the Days“. Kitaip tariant, daina neištirpo viename seniai pamirštame filmo garso takelyje. Ji liko prieinama tiems, kurie norėjo pažinti ne tik didžiuosius grupės hitus, bet ir mažiau tiesmukus jos kūrybos kampus.

Šiandien tokioms dainoms padeda ir internetas. Anksčiau retesni kūriniai dažnai likdavo kolekcininkų lentynose, o dabar juos galima rasti oficialiuose muzikos kanaluose, rinkiniuose, diskusijose ir gerbėjų forumuose. Daina, kuri 1968-aisiais buvo tik vidutiniškai sėkmingas singlas, po pusės amžiaus gali tapti nauju atradimu žmogui, kuris apie „Cream“ žinojo tik kelis garsiausius pavadinimus.

Jos paslaptis – ne tobulumas, o charakteris

„Anyone for Tennis“ greičiausiai nebūtų teisinga vadinti svarbiausia „Cream“ daina. Ji nepakeitė roko krypties taip, kaip kai kurie kiti grupės kūriniai, ir nebuvo tas singlas, pagal kurį dauguma žmonių prisimena Claptoną, Bruce’ą ir Bakerį. Tačiau jos stiprybė yra kitur – ji turi charakterį.

Tai daina, kuri leidžia pamatyti 1968-uosius ne vien per didelius gitaros rifus, bet ir per laikmečio keistumą. Tuo metu rokas dar drąsiai maišė žanrus, žaidė pavadinimais, kino garso takeliais, absurdiškais vaizdiniais ir netikėtais instrumentais. Ne viskas turėjo būti nugludinta iki tobulo radijo formato. Kartais pakakdavo idėjos, melodijos ir savitos nuotaikos.

Todėl „Anyone for Tennis“ vis dar randa klausytojų. Ji nėra vien muziejinis eksponatas iš roko istorijos vadovėlio. Ji primena, kad net garsiausių grupių diskografijoje kartais įdomiausia būna ne ten, kur šviečia didžiausi prožektoriai, o šiek tiek šone – prie dainų, kurios kadaise nepateko į pagrindinį albumą, bet niekur nedingo iš žmonių atminties.