108-erių moteris vis dar vairuoja ir gyvena viena: penki įpročiai, kurių ji laikėsi visą gyvenimą

Daugeliui žmonių garbus amžius siejasi su vis didesne priklausomybe nuo artimųjų, tačiau 108 metų Susan Young Brown kasdienybė atrodo visai kitaip. Ji gyvena viena savo namuose, vaikšto be lazdelės ar vaikštynės, pati vairuoja mėlyną „Subaru“ ir neseniai atnaujino vairuotojo pažymėjimą, galiosiantį iki 2033 metų.

Jos dienos taip pat nepraeina sėdint prie lango. Moteris mankštinasi, lanko užsiėmimus, skaito meilės romanus, sprendžia galvosūkius, bendrauja su žmonėmis ir mėgsta šokti. Nepaisant amžiaus, ji vartoja tik vienus vaistus – tabletę kraujospūdžiui kontroliuoti.

Pati Susan nesako žinanti tikslią savo ilgaamžiškumo paslaptį. Ji savo savijautą aiškina kur kas paprasčiau: visą gyvenimą stengėsi rūpintis savimi ir neprarasti įpročių, kurie padėjo išlikti aktyviai. Penki jos kasdienybės principai nėra nei sudėtingi, nei brangūs, tačiau visi jie turi vieną bendrą bruožą – jų reikia laikytis ne savaitę, o metų metus.

Ji kiekvieną rytą pradeda nuo judėjimo

Sulaukusi 108 metų Susan vis dar reguliariai mankštinasi. Kiekvieną rytą ji atsigula ant grindų ir maždaug dešimt minučių atlieka tempimo, raumenų stiprinimo bei pusiausvyros pratimus. Be to, moteris tris kartus per savaitę pati nuvyksta į užsiėmimus, kuriuose šoka sėdėdama ant kėdės.

Tokia mankšta iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti labai lengva, tačiau vyresniame amžiuje svarbiausia ne pratimų įspūdingumas, o reguliarumas. Tempimo ir pusiausvyros pratimai padeda išlaikyti judesių laisvumą, o stipresni kojų ir liemens raumenys palengvina atsistojimą, vaikščiojimą bei kasdienius namų ruošos darbus.

Susan pavyzdys rodo, kad judėjimas nebūtinai turi reikšti ilgus bėgimus ar sunkius užsiėmimus sporto salėje. Dešimt minučių kasdien gali atrodyti mažai, tačiau per metus tai sudaro daugiau nei 60 valandų sąmoningo fizinio aktyvumo. Svarbiausia, kad judėjimas taptų tokia pat įprasta dienos dalimi kaip pusryčiai ar dantų valymas.

Moteris vaikšto be pagalbinių priemonių, tačiau tai nereiškia, kad jos pratimai tiktų kiekvienam tokio pat amžiaus žmogui. Vyresniems ar sveikatos problemų turintiems žmonėms fizinį krūvį reikėtų rinktis pagal savijautą, o prireikus pasitarti su gydytoju ar kineziterapeutu.

Valgo paprastai ir moka sau pasakyti „ne“

Susan mityboje nėra egzotiškų produktų, griežtų dietų ar sudėtingų taisyklių. Tarp jos mėgstamų produktų yra vištiena ir vaisiai. Ji beveik kasdien suvalgo obuolį, taip pat mėgsta persikus bei mėlynes. Rytais moteris geria juodą kavą, valgo vaflį ir geria spanguolių sultis.

Tačiau ne mažiau svarbu tai, ko ji sąmoningai atsisako. Susan vengia kepto maisto, nors pripažįsta, kad jį mėgsta. Ji taip pat nevartoja alkoholio ir stengiasi nevalgyti cukraus. Jos požiūris labai paprastas: vien tai, kad maistas skanus, dar nereiškia, kad jį reikia valgyti nuolat.

Tai nėra įrodymas, kad vien obuoliai, vištiena ar juoda kava padeda sulaukti 108 metų. Ilgaamžiškumą lemia daugybė veiksnių – paveldimumas, sveikatos priežiūra, gyvenimo sąlygos, judėjimas, miegas ir net atsitiktinumas. Vis dėlto saikinga mityba, kurioje mažiau stipriai perdirbtų bei keptų produktų, gali padėti ilgiau išlaikyti gerą savijautą.

Susan istorijoje išsiskiria ne konkretus meniu, o gebėjimas laikytis savo pasirinkimų. Ji nesako, kad keptas maistas jai neskanus. Ji tiesiog nusprendžia jo nevalgyti, nes mano, kad taip jai geriau. Būtent toks nuoseklumas dažnai turi daugiau reikšmės nei trumpalaikės dietos, kurių atsisakoma po kelių savaičių.

Nepriklausomybė jai reiškia daugiau nei gyvenimą vienai

Vienu svarbiausių savo principų Susan laiko galimybę pačiai priimti sprendimus. Ji gyvena nuosavame name, vairuoja automobilį, planuoja savo dieną ir pati renkasi, kur nori vykti. Pasak jos, sveikam gyvenimui svarbu neprarasti teisės spręsti už save.

Nepriklausomybė vyresniame amžiuje nėra vien užsispyrimas viską atlikti be pagalbos. Ji suteikia žmogui tikslą, atsakomybę ir priežastį neprarasti kasdienių įgūdžių. Kai reikia pačiam susiplanuoti apsipirkimą, nuvykti į užsiėmimą ar pasirūpinti namais, protas ir kūnas nuolat gauna nedidelių užduočių.

Automobilis Susan gyvenime taip pat reiškia daugiau nei transporto priemonę. Jis leidžia jai neužsidaryti namuose ir nepriklausyti nuo kitų žmonių tvarkaraščių. Vis dėlto gebėjimas saugiai vairuoti priklauso ne nuo amžiaus skaičiaus, o nuo regėjimo, reakcijos, dėmesio ir sveikatos būklės. Todėl vienos ilgaamžės patirtis negali būti taisyklė visiems vyresniems vairuotojams.

Jos sūnaus teigimu, moteris yra labai organizuota ir visur nešiojasi nedidelį kalendorių. Tai padeda jai prisiminti susitikimus, veiklas ir suplanuotus darbus. Paprastas įprotis užsirašyti planus leidžia išlaikyti dienos ritmą ir nepasiklysti tarp įsipareigojimų.

Knygos, galvosūkiai ir žmonės neleidžia protui aptingti

Susan mėgsta skaityti, ypač meilės romanus. Ji taip pat sprendžia galvosūkius, žaidžia žodžių žaidimus ir aktyviai dalyvauja bendruomenės gyvenime. Moteris lanko bažnyčią, suaugusiųjų centro veiklas ir susitinka su pažįstamais.

Protinis aktyvumas jos kasdienybėje nėra pareiga. Ji renkasi veiklas, kurios jai teikia malonumą. Tai svarbus skirtumas, nes įdomi knyga ar mėgstamas žaidimas skatina sugrįžti prie veiklos kasdien, o nemaloni „smegenų treniruotė“ greitai gali tapti dar viena atidėliojama užduotimi.

Ne mažiau svarbus ir bendravimas. Reguliarūs susitikimai, pokalbiai bei priklausymas bendruomenei suteikia dienoms struktūrą. Žmogus turi dėl ko išeiti iš namų, pasiruošti, prisiminti vardus, aptarti naujienas ir išklausyti kitus. Visa tai reikalauja dėmesio, atminties ir emocinio įsitraukimo.

Susan gyvenimas taip pat neapsiribojo viena pažįstama vieta. Ji dirbo Aliaskoje ir Havajuose, keliavo po Ispaniją, Portugaliją, Braziliją bei kitas šalis. Naujos vietos, žmonės ir patirtys nuolat vertė ją prisitaikyti, mokytis ir keisti požiūrį. Būtent norą plėsti akiratį ji įvardija kaip dar vieną svarbų ilgo gyvenimo principą.

Ilgaamžiškumo recepto nėra, tačiau įpročiai kartojasi

Susan istorija įkvepia, tačiau jos nereikėtų suprasti kaip tikslaus recepto, garantuojančio 108 gyvenimo metus. Žmogus gali sveikai maitintis, sportuoti ir vis tiek susidurti su ligomis, kurių negali kontroliuoti. Taip pat negalima manyti, kad vieno ilgaamžio pusryčiai ar mėgstami pratimai vienodai tiks visiems.

Tačiau jos pasakojime kartojasi keli principai, kuriuos galima pritaikyti įvairiame amžiuje: judėti tiek, kiek leidžia sveikata, nepersivalgyti, palaikyti ryšius su kitais žmonėmis, lavinti protą ir kuo ilgiau išsaugoti savarankiškumą. Tai nėra greitas būdas pakeisti gyvenimą, bet būtent tokie nedideli sprendimai, kartojami kasdien, ilgainiui tampa gyvenimo būdu.

Pati Susan savo amžiaus nelaiko paslaptingo metodo rezultatu. Ji sako tiesiog stengusis savimi pasirūpinti. Galbūt svarbiausia jos pamoka ir yra ši: ilgaamžiškumas prasideda ne nuo vienos stebuklingos priemonės, o nuo noro kiekvieną rytą atsikelti, pajudėti, kažkuo domėtis ir turėti priežastį išeiti iš namų.