Gyvename taip, lyg rytojus būtų pažadėtas: viena mintis primena, kiek daug vis dar atidedame

Žmogus retai atsikelia ryte galvodamas, kad ši diena gali būti paskutinė. Jis skuba į darbą, pyksta dėl eismo, atideda skambutį mamai, atsisako susitikimo su draugu ir sau pažada, kad svarbiais dalykais pasirūpins kitą savaitę. Atrodo, kad laiko dar bus – po atostogų, kai baigsis remontas, kai užaugs vaikai, kai atsiras daugiau pinigų ar pagaliau sumažės rūpesčių.

Tačiau gyvenimas dažniausiai nesibaigia iškilmingą akimirką, kai visi darbai jau padaryti ir visi svarbūs žodžiai ištarti. Jis gali nutrūkti paprastą antradienį, tarp neatsakytų žinučių, nebaigtos kavos ir planų kitam savaitgaliui. Būtent ši mintis nemaloni, bet kartu labai blaivinanti: rytojus nėra garantija, o šiandiena – vienintelis laikas, kuriuo iš tiesų galime disponuoti.

Tai nereiškia, kad reikia viską mesti, išleisti santaupas ir gyventi taip, lyg nebūtų pasekmių. Gyventi šiandien reiškia ne neatsakingai švaistyti laiką, o nustoti laukti tobulų aplinkybių tam, kas iš tiesų svarbu. Kai kurie dalykai gali prasidėti nuo vieno skambučio, penkių minučių darbo ar sakinio, kurio per ilgai nedrįsome pasakyti.

Tobula akimirka dažnai tėra patogus pasiteisinimas

Atidėliojimas ne visada reiškia tinginystę. Dažnai žmogus nieko nepradeda todėl, kad bijo pasirodyti nepakankamai geras, suklysti arba suprasti, jog jo svajonė reikalauja daugiau pastangų, nei tikėjosi. Daug saugiau ilgai ruoštis, rinkti informaciją ir laukti, nei iš tiesų žengti pirmąjį žingsnį.

Norime pradėti sportuoti, bet pirmiausia ieškome geriausio treniruočių plano. Svajojame rašyti, tačiau laukiame įkvėpimo ir laisvo vakaro. Galvojame apie naują darbą, bet mėnesiais net neatnaujiname gyvenimo aprašymo. Žmogus gali įtikinti save, kad dar nėra pasiruošęs, nors iš tikrųjų tiesiog saugosi nuo galimo nusivylimo.

Kartais geriausias sprendimas – leisti sau pradėti prastai. Pirmoji treniruotė neprivalo būti tobula, pirmas tekstas gali būti silpnas, o naujas įgūdis iš pradžių atrodys nepatogus. Idealus rezultatas dažnai gimsta tik iš daugybės netobulų bandymų, kurių žmogus taip ir nepradeda, jei per ilgai laukia pasitikėjimo savimi.

Padeda paprasta penkių minučių taisyklė. Reikia pasirinkti vieną atidėliojamą darbą ir nuspręsti jam skirti tik penkias minutes. Perskaityti du knygos puslapius, sutvarkyti vieną stalčių, parašyti pirmą laiško sakinį ar išeiti trumpam pasivaikščioti. Dažnai sunkiausia ne pats darbas, o pradžios akimirka. Ją įveikus, penkios minutės natūraliai virsta dvidešimčia.

Laiko ribotumas padeda aiškiau pamatyti, kas svarbu

Mintis apie gyvenimo pabaigą kai kuriuos žmones gąsdina, tačiau ji gali tapti ir naudingu filtru. Įsivaizdavus, kad liko gyventi vieni metai, daugelis šiandieninių rūpesčių staiga prarastų savo svorį. Tikriausiai nebesinorėtų valandų valandas ginčytis su nepažįstamaisiais internete, kentėti beprasmių santykių ar nuolat įrodinėti savo vertę žmonėms, kuriems ji vis tiek nerūpi.

Toks klausimas nereiškia, kad reikia numoti ranka į pareigas. Veikiau verta pagalvoti, ką iš savo gyvenimo išmestume pirmiausia ir ką stengtumės išsaugoti bet kokia kaina. Galbūt daugiau laiko skirtume šeimai, grįžtume prie apleisto pomėgio, išvyktume į ilgai planuotą kelionę ar pagaliau pasakytume žmogui tai, ką nešiojamės savyje daugybę metų.

Laikas yra keistas turtas. Žmogus gali uždirbti daugiau pinigų, nusipirkti naujų daiktų ir atkurti prarastą reputaciją, tačiau negali susigrąžinti vakaro, kurį praleido pykdamasis dėl smulkmenos. Jaunystėje atrodo, kad metai yra beveik neišsenkantys. Vėliau paaiškėja, jog dešimtmetis gali praeiti tarp darbų, sąskaitų ir pažado kada nors pradėti gyventi kitaip.

Todėl gyventi ryškiau nereiškia kasdien ieškoti nepaprastų nuotykių. Kartais tai yra sprendimas nebevalgyti vakarienės žiūrint į telefoną. Kartais – aplankyti žmogų, kurį vis ketinome aplankyti. O kartais – išdrįsti atsisakyti to, kas daugelį metų atima jėgas, nors seniai nebeturi jokios prasmės.

Ne viskas, kam skiriame laiką, nusipelno mūsų gyvenimo

Paroje yra tos pačios 24 valandos, tačiau nemaža jų dalis išnyksta beveik nepastebimai. Keliolika minučių čia, pusvalandis ten – ir vakare žmogus jaučiasi pavargęs, nors negali pasakyti, ką svarbaus nuveikė. Socialiniai tinklai, bereikšmiai ginčai, nuolatinis kitų žmonių vertinimas ir rūpinimasis jų nuomone suvalgo ne tik laiką, bet ir dėmesį.

Ypač daug energijos atima santykiai, kuriuose žmogus nuolat stengiasi būti priimtas. Jis nutyli, prisitaiko, laukia atsakymo ir ieško pateisinimų kitam, nors pats jau seniai jaučiasi nereikalingas. Laiko ribotumo suvokimas padeda užduoti paprastą klausimą: ar šis žmogus, rūpestis arba konfliktas tikrai vertas dalies mano gyvenimo?

Tai nereiškia, kad reikia lengvai atsisakyti žmonių ar pabėgti nuo kiekvieno sunkumo. Artimi ryšiai reikalauja pastangų, kantrybės ir gebėjimo atleisti. Tačiau yra skirtumas tarp santykių, kuriuos abu žmonės kuria, ir nuolatinio bandymo prisibelsti ten, kur durys seniai uždarytos.

Taip pat neverta aukoti metų vien tam, kad padarytume įspūdį. Brangus daiktas, pareigos ar nepriekaištingas įvaizdis gali trumpam sukelti kitų pavydą, bet nebūtinai suteiks pačiam žmogui ramybės. Kartais siekiame ne to, ko norime, o to, ką, mūsų manymu, turėtume norėti. Sustoti ir tai pripažinti gali būti vienas drąsiausių gyvenimo sprendimų.

Šiandiena neprivalo būti ypatinga, kad būtų verta gyventi

Didžiausia klaida – manyti, kad gyvenimas prasidės tik įvykus kažkam svarbiam. Kai nusipirksime namą, uždirbsime daugiau, sutiksime tinkamą žmogų ar pagaliau išspręsime visas problemas. Tačiau viena išspręsta problema beveik visada užleidžia vietą kitai. Jei žmogus moka gyventi tik tada, kai viskas tobula, jis gali taip ir nesulaukti savo gyvenimo pradžios.

Šiandien nebūtina pakeisti visko. Galima atlikti vieną veiksmą, kuris sumažins atstumą tarp dabartinio gyvenimo ir to, apie kurį svajojame. Parašyti žinutę. Užsiregistruoti vizitui. Atsiprašyti. Pasakyti „ne“. Atidaryti dokumentą ir pradėti pirmą sakinį. Išeiti į lauką be telefono. Maži veiksmai neatrodo didvyriški, tačiau būtent iš jų susideda gyvenimo kryptis.

Niekas nežino, kiek laiko jam skirta. Dėl to neverta kiekvienos dienos gyventi baimėje, bet taip pat pavojinga elgtis taip, lyg prieš akis būtų begalinis metų skaičius. Tarp gimimo ir mirties nėra repeticijos, kurią vėliau galėtume pakartoti geriau. Yra tik daugybė paprastų dienų, kurių vertę dažniausiai suprantame tik joms praėjus.

Rytojus gali ateiti, ir greičiausiai ateis. Tačiau gyvenimas, nuolat atidėtas rytojui, vieną dieną tampa daugybe vakar dienų. Todėl nebūtina laukti ypatingo ženklo. Kartais pakanka suvokti, kad šiandiena jau yra ta akimirka, kurios taip ilgai laukėme.