Obelys šiemet lūžta nuo vaisių: kuriuos obuolius būtina pašalinti dar vasarą, kad derlius nenuviltų
Kai obels šakos jau vasaros viduryje nusvyra nuo mažų obuoliukų, pirmoji mintis dažniausiai būna maloni – laukia išskirtinai gausus derlius. Tačiau vaisiais aplipęs medis nebūtinai rudenį padovanos didelius ir sveikus obuolius. Palikus visus užsimezgusius vaisius, medis gali jų paprasčiausiai nepajėgti išmaitinti.
Tuomet obuoliai lieka smulkūs, prasčiau nusidažo, vėliau subręsta ir dažniau pažeidžiami ligų. Perkrautos šakos gali įskilti, o pati obelis išeikvoja tiek energijos, kad kitais metais žydi labai silpnai arba visai neduoda derliaus. Todėl dalį vaisių verta pašalinti dar vasarą, nors skinti sveikus obuoliukus iš pradžių ir atrodo gaila.
Svarbiausia šalinti ne atsitiktinius vaisius. Pirmiausia reikia išrinkti pažeistus, deformuotus ir per tankiai vienoje vietoje augančius obuolius. Tinkamai praretinus derlių medis likusiems vaisiams gali skirti daugiau vandens, maisto medžiagų ir šviesos.
Pirmiausia pašalinkite mažiausią vaisių kekės centre
Po žydėjimo obelys dažnai suformuoja vaisių kekes, kuriose vienoje vietoje auga keli obuoliukai. Paprastai vienas iš jų būna didesnis ir stipresnis, o aplink jį išsidėstę mažesni vaisiai. Kartais kekėje galima suskaičiuoti net penkis ar šešis obuoliukus.
Tokiame tankiame būryje visi vaisiai konkuruoja dėl tų pačių išteklių. Augdami jie pradeda liestis, prasčiau vėdinasi ir vieni kitus užstoja nuo saulės. Sąlyčio vietose ilgiau laikosi drėgmė, todėl pažeista odele lengviau pasinaudoja puvinius sukeliantys mikroorganizmai.
Pirmiausia verta pašalinti patį mažiausią, silpniausią ar kreivai augantį vaisių. Jei keli obuoliukai atrodo panašūs, paliekamas tas, kuris turi daugiau vietos augti ir nėra prispaustas prie šakos. Dažniausiai vienoje kekėje pakanka vieno gero obuolio, o ant labai tvirtos ir gerai apšviestos šakos galima palikti du, jei tarp jų išlieka pakankamas atstumas.
Retinant nereikėtų stipriai traukti visos kekės. Obuoliuką geriau atsargiai nulaužti arba nukirpti mažomis švariomis žirklėmis, prilaikant vaiskotį ir šakelę. Per smarkiai timptelėjus galima netyčia pašalinti ne tik pasirinktą vaisių, bet ir visą kekę.

Nelaukite, kol pažeistas obuolys pradės pūti
Vasarą ant vaisių jau galima pastebėti pirmuosius požymius, rodančius, kad kokybiško obuolio iš jų greičiausiai nebus. Kai kurie būna aiškiai deformuoti, labai smulkūs arba nustoja augti. Kitų odelėje matyti įdubimų, dėmių, įtrūkimų ar vabzdžių padarytų skylučių.
Tokius vaisius verta pašalinti pirmiausia. Obuolys, kurio viduje jau maitinasi kenkėjo lerva, dažnai anksčiau laiko nukrenta, tačiau iki tol medis vis tiek naudoja energiją jam auginti. Pažeista vieta taip pat gali tapti vartais puviniui, ypač kai vaisiai liečiasi tarpusavyje.
Įtarimą turėtų kelti ir obuoliukai, kurie neauga kartu su kitais, pradeda gelsti arba atrodo tarsi susiraukšlėję. Tai dažnai reiškia, kad medis jų jau atsisako. Dalį tokių vaisių obelis numeta pati, tačiau labai gausaus derliaus metais natūralus kritimas ne visada būna pakankamas.
Nukritusių ir pašalintų pažeistų obuolių nereikėtų palikti po medžiu. Juose gali likti kenkėjų lervų ar ligų sukėlėjų. Sveikus, tik per mažus vaisius galima kompostuoti, o aiškiai supuvusius ar stipriai ligotus saugiau išnešti iš sodo ir tvarkyti atskirai.
Tarp obuolių turi likti vietos delnui
Vertinant visą šaką, naudinga žiūrėti ne vien į kiekvieną kekę, bet ir į bendrą vaisių išsidėstymą. Ant šakos obuoliai neturėtų augti vienas prie kito tarsi vynuogių kekė. Tarp paliekamų vaisių verta išlaikyti maždaug 10–15 centimetrų atstumą, o stambiavaisių veislių obuoliams kartais reikia ir daugiau vietos.
Paprasta taisyklė – tarp dviejų augančių obuolių turėtų tilpti suaugusio žmogaus delnas. Tai nėra milimetro tikslumo matavimas, tačiau sode leidžia greitai įvertinti, ar šaka neperkrauta.
Pirmiausia paliekami gerai apšviesti, taisyklingos formos ir tvirtai prisitvirtinę vaisiai. Obuoliai, augantys šakos apačioje ar visiškame šešėlyje, dažnai prasčiau nusidažo ir būna mažesni. Vis dėlto nereikėtų pašalinti visų šešėlyje esančių vaisių vien pagal jų vietą – svarbu įvertinti šakos tvirtumą ir visos lajos tankumą.
Daugiau vaisių galima palikti ant storų, horizontaliau augančių šakų. Kur kas atsargiau reikia elgtis su plonomis, ilgomis arba stačiu kampu nuo kamieno atsišakojančiomis šakomis. Jos lengviau lūžta nuo didėjančio svorio, ypač po stipraus lietaus ar vėjo.
Jeigu šaka jau dabar smarkiai išlinkusi, vien atramos gali nepakakti. Dalį vaisių būtina pašalinti, nes obuoliai iki rudens dar gerokai pasunkės. Atrama išlaiko šaką, bet nesumažina medžiui tenkančios apkrovos ir neišsprendžia vaisių konkurencijos.
Geriausias laikas – kai obuoliukai dar nėra dideli
Vaisius patogiausia retinti po natūralaus ankstyvos vasaros kritimo, kai obelis pati numeta dalį silpniausių užuomazgų. Tuomet jau aiškiau matyti, kurie obuoliukai auga sparčiai, o kurie atsilieka. Dažniausiai jie būna maždaug lazdyno riešuto ar nedidelio graikinio riešuto dydžio.
Kuo anksčiau pašalinamas perteklinis vaisius, tuo daugiau naudos gauna likusieji. Medis nespėja išeikvoti daug energijos obuoliui, kuris vėliau vis tiek būtų nuskintas ar nukristų. Ankstyvas retinimas taip pat padeda sumažinti polinkį derėti kas antrus metus.
Tačiau ir vasaros viduryje dar nėra per vėlu. Jei šakos akivaizdžiai perkrautos, vaisiai susispaudę, o dalis jų jau pažeista, retinimas vis tiek gali apsaugoti medį nuo lūžių ir pagerinti likusio derliaus kokybę. Tik nereikėtų tikėtis tokio pat stipraus poveikio obuolių dydžiui kaip praretinus anksčiau.
Darbus geriausia atlikti sausu oru. Šlapios šakos būna slidesnės, o nuo vaisių ir lapų lengviau pernešami ligų sukėlėjai. Jei naudojamos žirklės, jos turi būti švarios, ypač pereinant nuo vieno medžio prie kito.
Per gausus derlius gali atimti kitų metų obuolius
Obelis turi ribotą energijos kiekį. Kai beveik visas jis skiriamas didžiuliam vaisių kiekiui subrandinti, medžiui gali pritrūkti išteklių kitų metų žiediniams pumpurams suformuoti. Dėl to po labai derlingo sezono dažnai seka metai, kai žiedų ir obuolių būna gerokai mažiau.
Šis reiškinys ypač ryškus kai kurioms veislėms. Sodininkui gali atrodyti, kad medis vienais metais „pailsėjo“, tačiau iš tiesų jis tiesiog nebuvo pajėgus vienu metu išauginti didelio derliaus ir pasiruošti kitam sezonui.
Vaisių retinimas padeda sušvelninti tokį derėjimo bangavimą. Palikdamas mažiau obuolių, medis gali juos geriau išmaitinti ir kartu išsaugoti dalį energijos naujiems pumpurams. Tai negarantuoja vienodo derliaus kiekvienais metais, nes įtakos turi šalnos, žydėjimo oras ir apdulkinimas, tačiau apkrova tampa labiau subalansuota.
Retinimas svarbus ir jaunoms obelims. Jei vos pradėjęs derėti medelis aplimpa vaisiais, noras palikti visus obuolius suprantamas. Tačiau jaunas medis dar turi auginti kamieną, šakas ir šaknis. Per didelis derlius gali sulėtinti jo vystymąsi, deformuoti lają ar nulaužti dar nesutvirtėjusias šakas.
Pirmaisiais derėjimo metais verta palikti tik dalį gražiausių vaisių. Nedidelis derlius leis paragauti veislės obuolių, bet neatims iš medžio visų jėgų, kurių jam reikia ateičiai.
Kiek obuolių palikti, sprendžia ne vien jų skaičius
Nėra vienos tikslios normos, tinkančios visoms obelims. Didelis, senas ir sveikas medis gali išmaitinti gerokai daugiau vaisių nei jauna ar po ligos nusilpusi obelis. Skiriasi ir veislės: vienos natūraliai mezga didelius obuolius, kitos – smulkesnius, bet gausesnius.
Prieš retinant verta apžiūrėti visą medį. Jei lapija sodriai žalia, ūgliai auga, o šakos tvirtos, galima palikti daugiau derliaus. Jei lapai blyškūs, ūgliai trumpi, medis pernai sirgo ar buvo stipriai genėtas, apkrovą reikėtų mažinti ryžtingiau.
Svarbu ir tai, ar obelis gauna pakankamai drėgmės. Sausringą vasarą medis, aplipęs vaisiais, patiria dvigubą stresą. Jis turi aprūpinti vandeniu ir lapus, ir dešimtis ar šimtus augančių obuolių. Tokiu atveju retinimas gali būti naudingesnis už papildomą trąšų saują.
Didžiausia klaida – palikti viską vien todėl, kad vaisius gaila išmesti. Obelis negali kiekvieno užmegzto obuolio paversti dideliu ir kokybišku vaisiumi. Kai derlius per gausus, medis pats sumoka už skaičių: obuoliai smulkėja, šakos silpsta, o kitų metų žiedų mažėja.
Vasarą verta pašalinti aiškiai pažeistus, deformuotus, atsilikusius ir per tankiai augančius vaisius. Likusiems obuoliams tuomet tenka daugiau šviesos, vandens ir maisto medžiagų, o pačiai obeliai – mažesnė rizika rudenį likti su įskilusiomis šakomis.
Kartais geresnis derlius reiškia ne daugiau obuolių ant medžio, o mažiau vaisių, kuriuos verta išlaikyti iki skynimo.
Komentarai
Parašyti komentarą
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?



Būkite pirmi ir pradėkite diskusiją.