Penki sodo kenkėjai, su kuriais reikia kovoti antroje vasaros pusėje

Ar ir jums atrodo, kad rugpjūtį sodas turėtų pagaliau leisti atsikvėpti, o vietoj to ant pomidorų lapų atsiranda dėmės, kopūstų skrotelėse kažkas krebžda, o salotos per vieną naktį būna lyg iškarpytos? Būtent antroje vasaros pusėje daugelis kenkėjų tampa geriausiai matomi – ne todėl, kad staiga atsirado, o todėl, kad augalai jau pavargę nuo karščio, derliaus ir permainingos drėgmės.

Tuomet ranka pati tiesiasi prie pirmos pasitaikiusios priemonės, ypač kai iki skynimo liko vos kelios dienos. Tačiau skubėjimas čia retai padeda. Supratus, kurie penki sodo „svečiai“ šiuo metu daro daugiausia žalos ir kaip juos atpažinti, galima apsaugoti likusį derlių nesugadinant nei augalų, nei savo vakaro nuotaikos.

Antroji vasaros pusė sode yra apgaulinga: iš tolo viskas dar žalia ir gausu, tačiau priėjus arčiau matyti susukti lapai, apgraužti kraštai, lipnūs ūgliai ar vaisiai su mažomis skylutėmis. Vienas pažeistas lapas dar nebūtinai reiškia nelaimę, bet kelių dienų delsimas kartais leidžia problemai išplisti per visą lysvę.

Amarai grįžta tada, kai jų mažiausiai laukiama

Amarai daugeliui siejasi su pavasariu, kai jie apkinta jaunus serbentų ar rožių ūglius. Vis dėlto vasaros pabaigoje jie gali vėl sparčiai padaugėti ant agurkų, pupelių, kopūstų, dekoratyvinių augalų ir jaunų vaismedžių atžalų. Juos išduoda susiraitę lapai, sulėtėjęs ūglių augimas ir lipnus paviršius, ant kurio vėliau gali atsirasti tamsus apnašas.

Žmogų dažniausiai supykdo ne pats mažas vabzdys, o vaizdas, kai vakar dar gražiai augęs augalas atrodo nusilpęs. Tėvams, auginantiems kelias lysves tarp darbo ir vaikų reikalų, kasdien apžiūrinėti kiekvieną lapą nėra kada. Senjorui, kuriam sodas yra ir įprotis, ir džiaugsmas, ypač apmaudu matyti, kaip keli ūgliai per trumpą laiką praranda gyvybingumą.

Jei amarų kolonija nedidelė, dažnai pakanka stipresne vandens srove juos nuplauti nuo lapų ir ūglių, ypač nuo apatinės lapų pusės. Pažeistas viršūnėles verta pašalinti, o skruzdėles aplink augalus stebėti atidžiau – jos mėgsta amarų išskiriamą lipnų skystį ir gali prisidėti prie jų plitimo. Kai būtina naudoti augalų apsaugos priemonę, svarbu rinktis tik konkrečiai kultūrai tinkamą produktą ir laikytis nurodyto laukimo laiko iki derliaus skynimo.

Erkės nemėgsta lietaus, bet karštį išnaudoja puikiai

Voratinklinės erkės yra tokios mažos, kad dažnas sodininkas jas pastebi tik tada, kai lapai jau praranda spalvą. Ant agurkų, pupelių, pomidorų ar šiltnamio augalų atsiranda smulkūs šviesūs taškeliai, lapai ima džiūti, o pažvelgus iš apačios kartais matyti itin plonas voratinklis. Šiltas, sausas oras joms palankus, todėl ypač rizikuoja tie, kurių šiltnamyje ilgai laikosi tvankuma.

Čia svarbi ne vien kova su pačiu kenkėju, bet ir sąlygos, kurias jam netyčia sukuriame. Šiltnamį lengva uždaryti „kad būtų šilčiau“, o laistyti tik žemę, nes taip greičiau. Tačiau sausas oras ir per tankiai suaugę augalai tampa patogia vieta erkėms, o paskui atrodo, kad jos atsirado iš niekur.

Reguliariai apžiūrėkite lapų apačią ir stipriai pažeistus lapus išneškite iš šiltnamio, nepalikite jų prie komposto dėžės ar lysvės krašto. Padeda vėdinimas, pakankamas laistymas ir neperkrautas augalų tankumas – augalui reikia oro ne mažiau nei trąšų. Erkėms skirtos priemonės nėra tas pats, kas priemonės nuo vabzdžių, todėl prieš purškiant būtina tiksliai nustatyti problemą, o ne veikti iš pykčio.

Penki sodo kenkėjai, su kuriais reikia kovoti antroje vasaros pusėjeNuotrauka: Pexels / Wijs (Wise)

Šliužai derlių suvalgo tyliai, dažniausiai naktį

Ryte išeini nuskinti salotų vakarienei ir randi skylėtus lapus, nugraužtus braškių šonus ar vos paliktus jaunus daigus. Šliužai retai pasirodo tada, kai žmogus juos galėtų pagauti, tačiau po lietaus, gausaus vakarinio laistymo ar drėgnomis naktimis jų pėdsakai tampa labai aiškūs. Blizganti gleivių juosta dažnai pasako daugiau nei ilgas lysvės apžiūrinėjimas.

Jie ypač skaudžiai paliečia mažą daržą, kuriame kiekvienas augalas turi savo vietą. Šeimai, auginančiai kelias salotų galvas ar cukinijų daigus, prarasta lysvė nėra „tik keli lapai“. O didesniame sode problema greitai persikelia iš vieno drėgno kampo į kitą, jei aplink palikta daug tankių žolių, lentų, vazonų ar kitų slėptuvių.

Pradėti verta nuo paprastų dalykų: ryte ir vakare surinkti pastebėtus šliužus, retinti piktžoles, nepalikti drėgnų slėptuvių prie pačių augalų ir, jei įmanoma, laistyti ryte. Mechaninės kliūtys gali padėti mažame plote, tačiau jos turi likti sausos ir tvarkingos, kitaip naudos bus mažai. Naudojant specialias granules būtina perskaityti etiketę, saugoti jas nuo vaikų ir augintinių bei nebarstyti ten, kur jų išvis nereikia.

Kopūstų vikšrai ir baltasparniai gali sugadinti tai, kas jau beveik užaugo

Kopūstai vasaros pabaigoje dažnai atrodo tvirti, todėl jų nebeapžiūrime taip atidžiai kaip jaunų daigų. Tačiau tarp lapų gali slėptis vikšrai, paliekantys skylutes, trupinius ir nešvarumus gūžės viduje. Kartais žala išryškėja tik pradėjus pjaustyti kopūstą virtuvei – tuomet nemalonu ne tik dėl prarasto derliaus, bet ir dėl minties, kiek laiko problema augo nepastebėta.

Kitas dažnas šiltnamio rūpestis – baltasparniai. Pakrutinus augalą, nuo jo pakyla smulkių baltų vabzdžių debesėlis, o lapai gali lipti, gelsti ir silpti. Jie nevargina tik pomidorų ar agurkų augintojo: kai šiltnamis stovi prie namo, kenkėjai lengvai pereina ir ant kitų jame laikomų augalų.

Vikšrus nuo kopūstų veiksmingiausia pastebėti anksti – reguliariai praskleisti lapus ir surinkti juos rankomis, kol nepasiekė gūžės gilumos. Baltasparniams svarbu mažinti tankumą, šalinti labiausiai apniktus lapus ir neįnešti naujų, neapžiūrėtų augalų į šiltnamį. Lipnios gaudyklės gali parodyti, kad problema jau yra, tačiau jos vienos retai išsprendžia didesnį antplūdį.

Sodas antroje vasaros pusėje nereikalauja tobulybės. Jis prašo kelių ramių minučių: pakelti lapą, apžiūrėti šiltnamio kampą, nepražiūrėti gleivių tako ir nesiimti stipriausios priemonės vien dėl pirmo susierzinimo. Derlių dažniausiai išsaugo ne vienas didelis mūšis su kenkėjais, o laiku pastebėtas mažas ženklas.