Kodėl sakoma, kad negalima smarkiai gedėti: 3 priežastys, kur susipina tradicijos ir emocijos

„Neverk taip, paleisk jį ramiai“, – tokią frazę po laidotuvių yra girdėję ne vienas žmogus. Ji pasakoma virtuvėje prie atvėsusios kavos, kapinėse, kai rankos spaudžia gėlių kotus, arba telefonu, kai kitam tiesiog trūksta žodžių. Nors ketinimas dažniausiai būna geras, gedinčiajam tai kartais nuskamba tarsi draudimas jausti tai, ko jis negali išjungti.

Sakymas, kad negalima smarkiai gedėti, Lietuvoje ir kitur turi daug sluoksnių. Jame susimaišo senos apeigos, religiniai vaizdiniai, artimųjų baimė matyti skausmą ir labai žmogiškas noras kuo greičiau grąžinti gyvenimą į įprastas vėžes. Tačiau stiprus gedulas savaime nėra klaida, silpnumas ar meilės perteklius.

Dažniausiai šie žodžiai reiškia ne tai, kad žmogui neleidžiama liūdėti. Jie veikiau atskleidžia, kaip sunku aplinkiniams būti šalia skausmo, kurio nei pataisysi, nei pagreitinsi. Štai trys priežastys, dėl kurių ši nuostata taip giliai įsitvirtinusi.

1. Norima, kad mirusiajam būtų leista „ramiai išeiti“

Tradicinėje pasaulėjautoje mirtis ilgai buvo suprantama ne tik kaip pabaiga, bet ir kaip perėjimas. Todėl šeimose atsirasdavo mintis, kad pernelyg garsus, ilgas ar beviltiškas raudojimas gali tarsi sulaikyti išėjusį žmogų prie namų ir jo artimųjų. Iš čia gimsta raginimai nelaikyti, nekviesti atgal, paleisti.

Tokie žodžiai dažnai kyla iš pagarbos mirusiajam, o ne iš noro nutildyti gyvuosius. Laidotuvių papročiai, maldos, atsisveikinimo ritualai ir susibūrimas prie stalo šeimai suteikdavo aiškią formą tam, kas viduje atrodo visiškai beformė nelaimė. Kai žmogus nežino, kaip ištverti netektį, ritualas jam pasako: dabar atsisveikiname, dabar prisimename, dabar grįžtame į gyvenimą.

Vis dėlto „paleisti“ nėra vienas vakaras prie kapo ir nėra sprendimas, kurį galima priimti valia. Vieni po netekties ilgai tylūs, kiti verkia, pyksta, pasakoja tuos pačius prisiminimus ar negali prisiversti išardyti mirusiojo daiktų. Tai nebūtinai reiškia, kad jie trukdo išėjusiam žmogui ilsėtis – dažniau tai reiškia, kad gyvieji dar mokosi gyventi pasikeitusioje tikrovėje.

2. Aplinkiniams sunku išbūti šalia svetimo skausmo

Žmogus pyksta ne vien todėl, kad nežino, ką pasakyti. Jį išgąsdina ir tai, kad kito ašaros primena labai paprastą dalyką: netektis gali ištikti kiekvieną, o tinkamų žodžių jai nėra. Todėl vietoj ramaus buvimo šalia išsprūsta patarimai: „laikykis“, „nebekankink savęs“, „reikia gyventi toliau“.

Ypač tai pažįstama šeimose, kuriose jausmai ilgai buvo laikomi privačiu reikalu. Vyresni žmonės galėjo būti auklėti taip, kad darbus atlikti, svečius priimti ir neparodyti palūžimo buvo laikoma stiprybe. Jaunesniems, įpratusiems apie emocinę būseną kalbėti atviriau, toks santūrumas kartais atrodo šaltas, nors iš tiesų tai gali būti jų išmoktas būdas išgyventi.

Gedintysis tokiais momentais gali pasijusti paliktas net būdamas pilname kambaryje. Jam nereikia, kad kas nors įrodytų, jog skausmas praeis pagal grafiką; dažnai daug svarbiau išgirsti paprastą: „Man labai gaila, aš pabūsiu šalia.“ Kartais tyla, pasiūlyta pagalba su kasdieniais reikalais ar galimybė be gėdos prisiminti mirusįjį padaro daugiau nei visi raginimai susiimti.

Kodėl sakoma, kad negalima smarkiai gedėti: 3 priežastys, kur susipina tradicijos ir emocijosNuotrauka: Pexels / Arina Krasnikova

3. Gedulas trikdo kasdienybės ritmą, kurį visi skuba atkurti

Po laidotuvių labai greitai grįžta sąskaitos, darbas, vaikai, vaistai, namų ruoša ir klausimai, kurių niekas neatšaukė. Šeimai tenka tvarkyti dokumentus, priimti sprendimus, dalytis pareigomis, o kartais ir rūpintis žmogumi, kuris liko vienas. Tokioje įtampoje noras, kad vienas iš artimųjų „nebeverktų“, neretai slepia desperatišką poreikį bent kažkaip išlaikyti namus veikiančius.

Tėvams su vaikais gedulas gali atrodyti tarsi neleidžiama prabanga: ryte vis tiek reikia nuvesti į mokyklą, pagaminti vakarienę ir atsakyti į vaiko klausimą, kodėl močiutė nebegrįš. Dirbančiam žmogui tenka grįžti į kolektyvą, kuriame visi nori paguosti, bet kartu laukia įprasto tempo. Senjorui po sutuoktinio mirties ypač skaudžiai atsiveria tylūs vakarai, kai nebelieka nei įprasto pokalbio, nei žmogaus, su kuriuo dalytasi dešimtmečiai.

Tačiau grįžimas į rutiną ir gedėjimas vienas kitam neprieštarauja. Žmogus gali nueiti į darbą, nusipirkti duonos, net nusijuokti iš vaiko pokšto ir tą pačią dieną pravirkti, pamatęs seną nuotrauką. Gedulas nėra tiesi linija: vieną savaitę atrodo lengviau, kitą skausmą vėl pažadina gimtadienis, šventė ar daina automobilyje.

Ką iš tiesų reiškia „negedėti per smarkiai“

Šią frazę verta išgirsti atsargiai. Ji gali būti senas, nerangus bandymas pasakyti: „Nenoriu, kad skausmas tave sugriautų.“ Bet ji neturėtų virsti reikalavimu greitai nustoti jausti ar slėpti ašaras nuo vaikų, kaimynų ir kolegų. Meilės žmogui nematuoja nei gedulo garsumas, nei jo trukmė.

Artimieji gali padėti daug paprasčiau, nei atrodo: neklausinėti, kada jau bus geriau, nevertinti, kas gedi „teisingai“, ir nepaversti kiekvieno prisiminimo raginimu užversti puslapį. Jei žmogus ilgą laiką nebesugeba pasirūpinti savimi, jaučiasi visiškai užstrigęs ar netektis ima kelti pavojingų minčių, svarbu nelikti vienam ir ieškoti profesionalios pagalbos. Tai ne gedulo paneigimas, o rūpestis gyvuoju.

Ir pačiam gedinčiajam galima leisti pasirinkti savo būdą: aplankyti kapą, kalbėtis su šeima, užrašyti prisiminimus, grįžti prie įprastų darbų mažais žingsniais arba kurį laiką tiesiog būti tyloje. Tradicijos gali suteikti atramą, tačiau jos neturi tapti taisykle, pagal kurią vertinamas žmogaus skausmas.

Galbūt tiksliau būtų sakyti ne „negedėk smarkiai“, o „nešk to vienas“. Netekties nepanaikina nei laikas kalendoriuje, nei gražiai pasakyta frazė, tačiau šalia esantis žmogus gali padėti skausmui netapti vieniša našta.