Ilgoje kelionėje nugarą skauda ne visuomet dėl sėdynės: patikrinkite vairo padėtį

Ilgai atrodė, kad po kelių valandų prie vairo maudžianti nugara yra tiesiog neišvengiama kelionės dalis. Sustoji degalinėje, išlipi kiek susikūprinęs, ištiesi pečius ir kaltini sėdynę: per kieta, per minkšta, per sena arba tiesiog netinkama. Tačiau kartais problema būna visai prieš akis – vairo padėtyje.

Vairuotojas gali būti kruopščiai susireguliavęs sėdynę, bet vis tiek kiekvieną kilometrą temptis link vairo arba laikyti rankas pernelyg suspaustas prie krūtinės. Iš pradžių tai atrodo menkniekis. Po valandos įsitempia pečiai, po dviejų pradeda mausti juosmenį, o kelionės pabaigoje net trumpas išlipimas iš automobilio tampa savotišku palengvėjimu.

Dažnai žmogus ima ieškoti brangaus sėdynės užvalkalo, juosmens pagalvėlės ar net planuoja keisti automobilį. Visi šie sprendimai kai kuriais atvejais gali padėti, tačiau prieš juos verta pažvelgti į vieną paprastą dalyką: ar prie vairo sėdite, ar nuolat jo siekiate? Vairas ir sėdynė veikia kaip viena sistema, todėl net neblogas krėslas nepadės, jei rankos verčia kūną palikti natūralią padėtį.

Mažas pasilenkimas, kuris per kelionę virsta įtampa

Kai vairas nustatytas per toli, vairuotojas dažniausiai nesąmoningai pasislenka į priekį. Pečiai atitrūksta nuo atlošo, galva truputį palinksta, o nugara praranda atramą, kuri turėtų laikyti kūną ilgą laiką. Viename trumpame maršrute tai gali ir nepasijusti, bet važiuojant kelias valandas tokia poza kūnui tampa darbu.

Kita dažna kraštutinė padėtis – vairas pernelyg arti. Tuomet alkūnės būna smarkiai sulenktos, rankos įsitempusios, o vairuotojas tarsi susispaudžia tarp sėdynės ir vairo. Sukant vairą, keičiant rankų padėtį ar stebint kelią, įtampa persikelia į sprandą, pečius ir viršutinę nugaros dalį.

Nugara gali skaudėti ne todėl, kad sėdynė bloga, o todėl, kad ji neatlieka savo paskirties. Atlošas turi prilaikyti kūną, o ne būti tik paviršius už nugaros, kurį vairuotojas paliečia tik per sustojimus. Jei norint patogiai laikyti vairą tenka nuolat atsiplėšti nuo atlošo, reguliuoti reikėtų ne vien sėdynę.

Vairas turi būti pasiekiamas, o ne „pagautas“ rankomis

Patogią padėtį paprasta pajusti be jokių sudėtingų matavimų. Atsisėdus prie vairo nugara turėtų remtis į atlošą, pečiai neturėtų būti pakelti ar įtempti, o rankos – lengvai sulenktos. Pasukus vairą neturi atsirasti jausmas, kad reikia ištiesti visą kūną į priekį arba, priešingai, prispausti alkūnes prie šonų.

Reguliuoti verta tam tikra tvarka. Pirmiausia nustatoma sėdynė: atstumas iki pedalų, sėdimosios dalies aukštis ir atlošo kampas. Tik po to artinamas, tolinamas, keliamas ar leidžiamas vairas, nes bandant pirmiausia prisitaikyti prie vairo galima sugadinti patogią kojų padėtį.

Vairas neturėtų būti nuleistas taip žemai, kad uždengtų prietaisus, tačiau ir pernelyg aukšta jo padėtis verčia kelti pečius. Svarbiausia ne ideali padėtis iš nuotraukos, o tai, ar galite išlaikyti atramą nugarai ir laisvai valdyti automobilį. Jei po kelių minučių jau norisi pakeisti sėdėseną, ilgoje kelionėje tas diskomfortas tik didės.

Ilgoje kelionėje nugarą skauda ne visuomet dėl sėdynės: patikrinkite vairo padėtįNuotrauka: Unsplash / Art Markiv

Skirtingiems vairuotojams nepatogumas prasideda skirtingoje vietoje

Aukštesni vairuotojai dažnai pirmiausia bando sėdynę nustumti kuo toliau, kad keliams netrūktų vietos. Tačiau taip vairas gali likti pernelyg toli, o viršutinė kūno dalis pradeda gyventi atskirą, įtemptą gyvenimą. Tokiu atveju naudinga paieškoti vairo ištraukimo į save reguliavimo, o ne iškart aukoti nugaros atramą.

Žemesniam žmogui problema gali būti priešinga. Norint patogiai pasiekti pedalus sėdynė pastumiama į priekį, o vairo padėtis paliekama tokia, kokia buvo ankstesniam vairuotojui. Tuomet vairas atsiduria per arti, krūtinė suspaudžiama, o rankos per daug sulenktos. Tai ypač greitai pajuntama važiuojant mieste, kur vairu tenka dirbti dažniau.

Šeimoje, kur vienu automobiliu naudojasi keli žmonės, tokia bėda kartojasi nuolat. Vienas po kito pakeičia tik sėdynės atstumą, nes tai greičiausiai pastebima, bet pamiršta vairo aukštį ir gylį. Ilgesnės kelionės dieną tai gali reikšti, kad vairuotojas startuoja jau sėdėdamas ne savo padėtyje, o po pirmos valandos stebisi, kodėl kūnas pavargo anksčiau nei įprastai.

Patogumas nėra prabanga – jis padeda išlikti dėmesingam

Vairuotojo poza svarbi ne vien dėl savijautos atvykus. Kai skauda nugarą ar sprandą, žmogus pradeda dažniau muistytis, keisti rankų padėtį, ieškoti, į ką atsiremti. Dalis dėmesio, kuris turėtų likti kelyje, tyliai atitenka kūno diskomfortui.

Kita vertus, automobilio gamintojai ir darbdaviai, kurių darbuotojai daug vairuoja, taip pat susiduria su ta pačia realybe. Ne kiekviename automobilyje yra platus vairo reguliavimo diapazonas, ne kiekviena sėdynė patogi skirtingo ūgio žmogui, o skubus darbo grafikas ne visada palieka laiko normaliai sustoti. Vis dėlto net ir paprastesniame automobilyje kelios minutės prieš išvažiuojant dažnai duoda daugiau nei kantrus kentėjimas visą kelią.

Prieš ilgesnį maršrutą verta ne tik patikrinti kuro kiekį, navigaciją ir padangų būklę. Atsisėskite taip, kaip sėdėsite važiuodami, padėkite rankas ant vairo ir sąžiningai įvertinkite, ar pečiai ilsisi, ar dirba. Jeigu reikia siekti vairo arba nuo jo trauktis, pakeiskite nustatymą dar stovėjimo aikštelėje.

Ilga kelionė vis tiek pareikalaus dėmesio ir poilsio sustojimų, tačiau ji neturi prasidėti nuo įsitempusio kūno. Kartais nugaros skausmas nėra ženklas, kad automobilio sėdynė bloga – jis tik primena, kad vairas pastatytas ten, kur patogu ne jums.