Darbuotojas visada pirmas pasiima geriausias atostogų datas: ar tai gudrumas, ar nesąžininga kolegų atžvilgiu?

Vos kalendoriuje atsiranda naujas atostogų grafikas, vienas žmogus jau būna įrašęs save prie Kalėdų, Velykų, ilgojo Žolinės savaitgalio ir dar liepos viduryje. Kiti kolegos tuo metu tik bando prisiminti, kada mokyklose prasideda vaikų atostogos, o geriausios datos jau pažymėtos. Formalių taisyklių jis gal ir nepažeidė, tačiau bendrame kabinete greitai atsiranda tyli įtampa.

Dažniausiai pyktis kyla ne dėl vienos laisvos penktadienio dienos. Jis kyla dėl pasikartojančio vaizdo: metai po metų tie patys žmonės pirmi pasiima vasaros savaites, šventinį laikotarpį ar tiltus tarp savaitgalių. Vieni tai vadina greita orientacija ir gebėjimu planuoti, kiti – mandagiai pridengtu egoizmu. O tiesa paprastai slypi ne vien kalendoriuje.

Atostogų datos darbe nėra vien asmeninis reikalas, ypač kai kelių žmonių komanda turi aptarnauti klientus, laikytis terminų ar užtikrinti, kad biure neliktų tuščių stalų. Todėl klausimas, kas pirmas atidaro sistemą ir paspaudžia mygtuką, gali tapti daug jautresnis, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo.

Pirmas spėjo – bet ar tai automatiškai teisinga?

Yra paprastas argumentas: kas pirmas pateikė prašymą, tas ir gavo. Jis skamba logiškai, nes žmogus planuoja savo gyvenimą, seka datas, galbūt iš anksto derina kelionę ar nori pigiau nupirkti bilietus. Jei darbovietė aiškiai nurodo, kad galioja principas „pirmas pateikė – pirmas renkasi“, darbuotojas naudojasi žinoma tvarka, o ne slapta apgaudinėja kolegas.

Tačiau vien formalaus teisumo kolektyve dažnai neužtenka. Jei tas pats darbuotojas kasmet būna greitesnis už visus, nes grafikas paskelbiamas neaiškiai, prašymai priimami tyliai arba vadovas pirmiausia perspėja tik dalį žmonių, kitiems tai nebėra sąžininga starto linija. Žmogus gali ir nežinoti, kad jo „gudrumas“ iš šalies atrodo kaip nuolatinė privilegija.

Svarbiausia čia ne pati greita reakcija, o galimybė visiems turėti panašią progą. Atostogos reikalingos ne tik tam, kad būtų galima išvykti į pajūrį liepos mėnesį. Vienam tai vienintelė savaitė, kai gali pabūti su vaikais per mokinių atostogas, kitam – proga aplankyti toliau gyvenančius artimuosius, dar kitam – būtinybė suderinti laiką su sutuoktiniu, dirbančiu pamainomis.

Kodėl dėl kelių datų susikaupia tiek daug nuoskaudų

Žmogų žeidžia ne vien tai, kad jis negavo norimos savaitės. Daug labiau erzina jausmas, kad jo poreikiai niekam nerūpi, o garsesnis, greitesnis ar su vadovu artimiau bendraujantis kolega visada turi pranašumą. Tokie dalykai retai išsakomi tiesiai: vietoje pokalbio atsiranda kandžios pastabos apie „amžinąsias atostogas“ ir vis mažiau noro padėti vienas kitam.

Ypač jautru, kai darbai poilsio metu lieka tiems, kurie atostogų negavo. Šeima su vaikais gali jaustis įsprausta į kampą, jei vasaros grafike jiems nuolat lieka tik birželis ar rugpjūčio pabaiga. Senjorus prižiūrintis darbuotojas gali neturėti laisvės pasirinkti bet kurią savaitę, o dirbantis poroje su pamaininiu darbuotoju neretai turi vos kelis realius variantus per metus.

Kita vertus, ne kiekvienas, kuris pirmas užpildo prašymą, gyvena be rūpesčių ir galvoja tik apie save. Kai kurie žmonės iš tiesų negali laukti: turi iš anksto patvirtinti kelionę, prisiderinti prie partnerio grafiko ar suplanuoti gydymą bei šeimos įsipareigojimus. Problema prasideda tada, kai kolektyve niekas apie poreikius nekalba, o visi sprendimai paliekami pirštų greičiui.

Darbuotojas visada pirmas pasiima geriausias atostogų datas: ar tai gudrumas, ar nesąžininga kolegų atžvilgiu?Nuotrauka: Sukurta DI

Vadovui patogu greita tvarka, bet kolektyvui jos gali neužtekti

Darbdaviui principas „kas pirmas, tas gauna“ atrodo paprastas: nereikia spręsti ginčų, sverti argumentų ir aiškintis, kieno planai svarbesni. Tačiau patogus administravimas nebūtinai sukuria gerą atmosferą. Jei darbuotojai jaučiasi nuolat pralaimintys, jų nepasitenkinimas neišnyksta vien todėl, kad grafikas formaliai patvirtintas.

Dar sudėtingiau ten, kur negali vienu metu atostogauti keli tos pačios funkcijos žmonės. Tuomet vadovui tenka galvoti ne tik apie asmeninį teisingumą, bet ir apie darbų tęstinumą. Darbuotojai, kurie lieka dirbti per populiariausius laikotarpius, dažnai patiria didesnį krūvį, todėl jiems natūraliai kyla klausimas: ar kitais metais jie irgi turės tokią pačią galimybę rinktis?

Sveikesnė sistema nebūtinai turi būti sudėtinga. Komanda gali iš anksto sutarti, iki kada visi pateikia pageidavimus, o tik tada spręsti susikertančias datas. Kai kur veikia rotacija: kas šiemet turėjo pirmenybę per Kalėdas ar liepą, kitąmet nusileidžia kolegai. Toks principas gal neleidžia kiekvienam gauti idealaus plano kasmet, bet leidžia suprasti, kad eilė juda ir niekas nėra amžinai paskutinis.

Kaip nepalikti atostogų grafiko tyliai kovai

Pačiam darbuotojui verta ne tik kuo anksčiau pateikti prašymą, bet ir pasižiūrėti, kaip jo pasirinkimai veikia kitus. Jei žmogus jau kelintus metus pasiima pačias paklausiausias savaites, kartais užtenka paprasto pokalbio su kolegomis: gal vienam jų konkreti data yra daug svarbesnė nei jums. Tai nėra pareiga atsisakyti savo planų, bet normalus bandymas išlaikyti žmogišką santykį.

Jei atrodo, kad grafikas nuolat dėliojamas nesąžiningai, geriau nekaupti pykčio iki paskutinės minutės. Ramiai iškeltas klausimas apie aiškią bendrą tvarką yra naudingesnis nei priekaištas konkrečiam kolegai, kuris galbūt tik laikėsi iki tol galiojusios taisyklės. Kalbėti verta ne apie tai, kas „nusipelnė mažiau“, o apie tai, kaip ateityje visiems sudaryti vienodas sąlygas.

Vadovui svarbiausia neslėpti sprendimo už miglotos frazės „susitarkite tarpusavyje“, kai akivaizdu, kad susitarti sunku. Aiškiai paskelbtas terminas, vienoda informacija visiems ir iš anksto aptarta pirmenybės tvarka sumažina daug nereikalingų konfliktų. Žmonės lengviau priima ir nepalankų sprendimą, kai mato jo logiką, o ne spėlioja, kas šįkart pirmas gavo žinutę.

Geriausios atostogų datos visada bus ribotos, todėl visiškai be nusivylimo apsieiti nepavyks. Tačiau kolektyvą ardo ne tai, kad kažkas nori ilsėtis liepą ar per šventes. Jį ardo jausmas, kad vienų laikas nuolat laikomas vertingesniu už kitų – ir būtent šito jausmo neturėtų palikti paprastas atostogų kalendorius.