Kelmas kieme erzina jau ne pirmus metus? Vienas būdas leidžia jį pašalinti be traktoriaus ir chemikalų

Medį nupjauti dažnai būna lengvesnė darbo dalis. Tikroji problema paaiškėja vėliau, kai kiemo viduryje lieka kelmas: aplink jį tenka sukti vejapjovę, iš šaknų pradeda lįsti naujos atžalos, o norint toje vietoje įrengti veją, lysvę ar takelį tenka viską planuoti aplink seną medžio pagrindą.

Dalis žmonių su tokiu kelmu susitaiko metams ar net ilgiau, nes atrodo, kad yra tik du variantai – samdyti techniką arba gręžti skyles, pilti įvairias priemones ir laukti, kol mediena pradės irti.

Tačiau nedidelį ar vidutinio dydžio kelmą galima pabandyti pašalinti ir rankomis. Svarbiausia ne mėginti iš karto išrauti visą kelmą jėga, o pirmiausia atkasti ir paeiliui atlaisvinti jį laikančias šaknis.

Tokiam darbui dažnai pakanka kastuvo, kirvio arba rankinio pjūklo ir tvirto metalinio laužtuvo. Vis dėlto yra viena vieta, kur žmonės dažniausiai prisidaro sau papildomo darbo.

Didžiausia klaida – pradėti tampyti kelmą dar neatkasus šaknų

Pažvelgus į nedidelį kelmą gali atrodyti, kad tereikia jį stipriai pajudinti, pririšti virvę ar pasinaudoti automobiliu. Tačiau didžioji dalis pasipriešinimo slepiasi po žeme.

Medį laiko ne pats kelmas, o į skirtingas puses išsišakojusi šaknų sistema. Todėl pradėti verta nuo maždaug 50–100 cm pločio zonos aplink kelmą – tikslus atstumas priklausys nuo medžio dydžio ir rūšies.

Pirmiausia nuimamas velėnos sluoksnis. Jei norėsite vėliau tą pačią vietą atkurti, velėną galima padėti į šalį ir neleisti jai visiškai išdžiūti.

Tada aplink kelmą kasama savotiška tranšėja. Tikslas nėra iškasti milžinišką duobę, o surasti pagrindines horizontalias šaknis.

Kai šaknys pasirodo, nuo jų verta pašalinti prilipusią žemę. Tai svarbu ne tik dėl matomumo. Smėlis ir akmenukai labai greitai atšipina pjūklo dantis bei kirvio ašmenis.

Dar viena praktiška detalė: prieš kasant verta įsitikinti, kad toje vietoje nėra požeminių elektros kabelių, vandentiekio, drenažo, laistymo sistemos ar kitų komunikacijų. Jei kyla bent menkiausia abejonė dėl požeminių tinklų, aklai kasti giliai nereikėtų.

Šaknis geriau ne tik nupjauti, bet ir išimti jos gabalą

Kai pagrindinės šoninės šaknys atkastos, prasideda svarbiausia darbo dalis.

Kiekvieną storesnę šaknį patogu perpjauti dviejose vietose – arčiau kelmo ir šiek tiek toliau nuo jo. Išėmus tarp pjūvių likusį kelių ar keliolikos centimetrų medienos gabalą, atsiranda tarpas.

Tai labai palengvina darbą.

Jeigu šaknis tik perkertama vienoje vietoje, abi jos dalys vis tiek gali remtis viena į kitą ir kelmas judės vos kelis centimetrus. Pašalinus tarpinę dalį, šaknis nebegali taip stipriai laikyti kelmo.

Plonesnėms šaknims gali pakakti kirvio, storesnėms patogesnis rankinis genėjimo ar medienos pjūklas.

Su grandininiu pjūklu arti žemės reikia būti itin atsargiems – grandinei susilietus su gruntu ar akmenimis ją galima labai greitai sugadinti, be to, netinkamai naudojamas įrankis gali būti pavojingas.

Dirbant kirviu ar pjūklu verta mūvėti tvirtas pirštines, avėti uždarą avalynę ir naudoti akių apsaugą.

Kelmas pradėjo judėti? Vadinasi, liko paskutinės šaknys

Nupjovus matomas šonines šaknis, kelmą galima pabandyti pajudinti.

Čia praverčia tvirtas metalinis laužtuvas. Jį galima atsargiai pakišti po kelmo kraštu ir naudoti kaip svirtį.

Nereikia iš karto stengtis kelmo išversti.

Daug naudingiau jį pajudinti į vieną, paskui į kitą pusę. Taip gana greitai pajusite, kur dar kažkas laiko.

Dažnai po kelmu lieka viena ar kelios giliau einančios šaknys. Pakreipus kelmą, jos tampa lengviau pasiekiamos ir jas galima nukirsti arba nupjauti.

Štai čia ir atsiranda momentas, kai iš pradžių visiškai nejudėjęs kelmas staiga tampa laisvas.

Tačiau nereikėtų pervertinti šio metodo. Nedidelį obels, slyvos ar panašaus dydžio medžio kelmą vienas ar du žmonės gali pašalinti gana realiai. Didelio seno ąžuolo, klevo ar kito stambaus medžio kelmas yra visai kita istorija.

Jeigu šaknys milžiniškos, kelmas yra arti pastato, tvoros, vamzdžių ar kitų konstrukcijų, saugiau rinktis kelmų frezavimo paslaugą ar kitą profesionalų būdą.

Taip pat neverta kelmo mėginti rauti automobiliu ar savadarbėmis virvėmis. Nutrūkęs trosas ar staiga pajudėjęs kelmas gali sukelti gerokai daugiau žalos nei pats kelmas.

Ištraukti kelmą neužtenka – kitaip po lietaus liks duobė

Kai kelmas pagaliau išimtas, norisi kastuvą numesti į šalį ir darbą laikyti baigtu. Tačiau būtent paskutinis etapas nulemia, kaip ta vieta atrodys po kelių mėnesių.

Iš duobės reikėtų pašalinti storesnius likusių šaknų ir medienos gabalus. Tada žemę pilti atgal ne visą iš karto, o sluoksniais.

Kas maždaug 10–15 centimetrų dirvožemį verta lengvai sutankinti.

Jeigu visa duobė tiesiog pripilama purios žemės, po kelių stipresnių liūčių ji susėda ir buvusio kelmo vietoje atsiranda pastebima įduba.

Viršuje galima paskleisti derlingesnio dirvožemio, grąžinti anksčiau nuimtą velėną arba pasėti žolę. Žemę pirmomis dienomis verta palaistyti ir stebėti – jei ji dar šiek tiek susės, papildyti.

Taigi seno kelmo nebūtina metų metus slėpti po vazonais ar laukti, kol jis pats supus. Jeigu kelmas nėra labai didelis, visas triukas slypi ne brutalioje jėgoje, o darbų sekoje: atkasti šaknis, jas po vieną atlaisvinti, tik tada judinti patį kelmą.

Kartais kelmas, kuris kieme stovėjo penkerius metus, iš tiesų dingsta per vieną gerai suplanuotą popietę.