Erkė įsisiurbė kaip visada, o žmogus atsidūrė reanimacijoje: Lietuvoje šiemet medikai mato pavojingą pokytį

Vasaros pabaigoje ir rudenį Lietuvoje prasideda metas, kai žmonės į erkes dažnai numoja ranka. Grybai, sodai, žolės pjovimas, pasivaikščiojimas su šunimi, trumpas pabuvimas parke – atrodo, kas čia tokio. Grįžai namo, nusiprausei, gal greitai perbraukei ranka per koją ir viskas.

Bet būtent taip erkinis encefalitas dažnai ir įsėlina į žmogaus gyvenimą – ne po žygio giliausiame miške, o po visiškai paprastos dienos lauke.

Šiemet situacija turi nemalonų paradoksą: oficialiai pirmąjį pusmetį erkiniu encefalitu sirgo mažiau žmonių nei pernai, tačiau ligoninėse medikai mato daugiau sunkių formų. Santaros klinikų gydytoja Gintarė Šostakaitė LRT radijui sakė, kad Reanimacijos skyrius šiemet buvo užpildytas erkinio encefalito pacientais, o sunkios formos diagnozuotos neskiepytiems žmonėms.

Tai ir yra baisiausia šios ligos pusė. Skaičiai iš pradžių gali raminti, bet vienas sunkus atvejis šeimai viską apverčia aukštyn kojomis.

Klaida manyti, kad pavojus mažėja

NVSC duomenimis, per 2026 m. pirmąjį pusmetį Lietuvoje patvirtinti 92 erkinio encefalito atvejai, kai tuo pačiu 2025 m. laikotarpiu jų buvo 176. Tačiau didžiausias sergamumas kasmet registruojamas gegužės–spalio mėnesiais – būtent tuo laikotarpiu nustatoma beveik 90 proc. visų atvejų.

Kitaip tariant, pirmojo pusmečio skaičiai dar nepasako visos istorijos. Erkių sezonas Lietuvoje nesibaigia su vasara. Ruduo joms dažnai dar labai patogus: drėgmės daug, žolė aukšta, žmonės eina grybauti, tvarko sodus, renka obuolius, grėbia lapus.

Ir čia prasideda lietuviška problema – žmonės saugosi tada, kai eina „į rimtą mišką“, bet ne tada, kai išeina į kiemą, parką ar sodą. O NVSC primena, kad erkės paplitusios ne tik miškuose, bet ir miestų parkuose, skveruose, soduose, pamiškėse bei kitose žaliosiose erdvėse.

Todėl pavojus nebėra kažkur „ten“. Jis gali būti prie daugiabučio, šalia vaikų žaidimų aikštelės, sodybos pievoje ar net nuosavame kieme.

Pirmi simptomai gali atrodyti kaip paprastas virusas

Erkinis encefalitas tuo ir klastingas, kad pradžioje ne visada atrodo baisiai. Žmogus gali sukarščiuoti, jausti galvos, raumenų ar kaulų skausmus, nuovargį, silpnumą, pykinimą. Tokius simptomus labai lengva nurašyti „peršalimui“, pervargimui ar kokiam nors vasaros virusui.

NVSC nurodo, kad erkinio encefalito inkubacinis laikotarpis gali trukti nuo 2 iki 28 dienų, vidutiniškai apie savaitę, o maždaug 80 proc. atvejų ligos eiga būna dvibangė. Pirmoji banga gali trukti kelias dienas, tada žmogui pagerėja, bet vėliau gali prasidėti antroji – jau su centrinės nervų sistemos pažeidimu.

Šita vieta labai pavojinga. Žmogus pagalvoja: „Va, praėjo.“ Grįžta į darbus, nebekreipia dėmesio, o po kelių dienų vėl pakyla temperatūra, atsiranda stiprus galvos skausmas, pykinimas, vėmimas, koordinacijos sutrikimai, sumišimas.

Tada tai jau nebe „gal peršalau“.

Tai gali būti liga, kuri pažeidžia smegenis, jų dangalus ar nervus.

Įsisiurbusi erkė

Kodėl šiemet medikai kalba apie sunkesnes formas

Erkinis encefalitas gali pasireikšti įvairiai. Vieniems liga praeina lengviau, kitiems baigiasi ligonine, o sunkiausiais atvejais – reanimacija. NVSC aprašo, kad erkinis encefalitas gali sukelti meningitą, meningoencefalitą, mielitą, paralyžių ar radikulitą, o vidutinio sunkumo ir sunkios formos susijusios su smegenų arba nervų sistemos pažeidimu.

Santaros klinikų medikai kalba dar tiesiau: į reanimaciją patekę pacientai dažnai būna komoje, sutrikusios sąmonės, negali savarankiškai kvėpuoti ar valgyti. Gydytoja G. Šostakaitė taip pat pažymėjo, kad visi šiemet sunkia forma sirgę pacientai nebuvo pasiskiepiję.

Tai nėra gąsdinimas dėl gąsdinimo. Tai paprastas faktas: nuo erkinio encefalito nėra tokio gydymo, kuris sunaikintų virusą, kai liga jau prasidėjo. NVSC nurodo, kad žmogus gydomas simptomiškai, nes specifinio gydymo, nukreipto prieš ligos sukėlėją, nėra.

Štai kodėl ši liga tokia nemaloni. Su Laimo liga situacija kitokia – ją sukelia bakterijos ir ji gydoma antibiotikais. Erkinis encefalitas yra virusinė infekcija, todėl čia svarbiausia ne „ką daryti po to“, o ką padarei iki įkandimo.

Vienas dalykas, kurio daugelis nežino: po įkandimo skiepas jau neišgelbės

Daug žmonių galvoja taip: jei įsisiurbs erkė, tada ir susirūpinsiu. Bet su erkiniu encefalitu toks planas neveikia.

NVSC pabrėžia, kad užsikrėtus erkinio encefalito virusu veiksmingų prevencinių priemonių po erkės įkandimo nėra – belieka stebėti sveikatą. Pastebėjus plintančią rausvą dėmę, karščiavimą, galvos ar raumenų skausmus, silpnumą, reikia kreiptis į gydytoją ir paminėti erkės įsisiurbimą.

Tai labai svarbu. Skiepas nėra tabletė po įvykio. Jis turi būti atliktas iš anksto, kad organizmas spėtų suformuoti apsaugą. NVSC nurodo, kad patikimas imunitetas susidaro po trijų vakcinos dozių, o vėliau jį reikia palaikyti sustiprinamosiomis dozėmis kas 3–5 metus.

Nuo 2025 m. gruodžio 9 d. valstybės lėšomis nuo erkinio encefalito Lietuvoje gali skiepytis 50–60 metų gyventojai, nes būtent šioje amžiaus grupėje registruojamas didžiausias sergamumas ir sunkiausios pasekmės.

Bet tai nereiškia, kad jaunesni gali atsipalaiduoti. Grybauja, bėgioja, žvejoja, dirba sode, vaikšto su šunimis ir sėdi ant žolės ne tik penkiasdešimtmečiai.

Erkė gali užkrėsti ne tik miške

Dar vienas dalykas, kurį žmonės dažnai pamiršta – erkinio encefalito virusu galima užsikrėsti ne tik įsisiurbus erkei. NVSC nurodo, kad rečiau liga perduodama vartojant nepasterizuotą užkrėstų ožkų ar karvių pieną bei jo produktus.

Lietuviams tai aktualu, nes vasarą ir rudenį daug kas perka „tikrą kaimišką“ pieną, sūrį ar kitus produktus iš pažįstamų, turgaus ar ūkininkų. Tai nereiškia, kad visko reikia bijoti, bet nepasterizuoti pieno produktai nėra nekaltas romantikos simbolis. Jei produktas neapdorotas termiškai, rizika egzistuoja.

NVSC pažymi, kad virinant pieną erkinio encefalito virusas žūsta per 2 minutes, o veikiant 70 °C temperatūra – per 5 minutes.

Todėl čia nėra sudėtingos taisyklės: jei pienas ne iš parduotuvės ir neaišku, ar pasterizuotas, geriau nerizikuoti.

Ką realiai daryti dabar, kol sezonas dar nesibaigė

Pirmas žingsnis – pasitikrinti skiepus. Daugelis žmonių kažkada buvo pradėję skiepytis, bet nebaigė schemos arba pamiršo palaikomąją dozę. NVSC primena, kad skiepijimo istoriją galima pasitikrinti e. sveikatos portale arba kreiptis į gydymo įstaigą.

Antras žingsnis – nebevaidinti, kad erkės gyvena tik miške. Po buvimo gamtoje reikia apžiūrėti pažastis, kirkšnis, kaklą, galvos odą, kelių linkius, vietas už ausų. Vaikams – dar atidžiau, nes jie dažnai sėdi žolėje, voliojasi, žaidžia prie krūmų.

Trečias žingsnis – taisyklingai pašalinti erkę. NVSC rekomenduoja erkę suimti pincetu kuo arčiau odos ir staigiu judesiu ištraukti, jos nespausti ir netepti aliejumi, kremu ar kitomis priemonėmis. Po pašalinimo įkandimo vietą reikia dezinfekuoti ir apie mėnesį stebėti savijautą.

Ketvirtas žingsnis – neignoruoti antros bangos. Jei po erkės įkandimo ar buvimo gamtoje po kelių dienų ar savaičių pakilo temperatūra, skauda galvą, raumenis, atsirado didelis silpnumas, o po tariamo pagerėjimo viskas grįžo stipriau, tai jau ne ta vieta, kur reikia „pagulėti ir palaukti“.

Didžiausia klaida – pradėti bijoti tik tada, kai kažkas atsiduria ligoninėje

Santaros gydytojos pastebėjimas apie sunkias formas turėtų suveikti kaip šaltas dušas. Ne todėl, kad kiekviena erkė reiškia reanimaciją. Ne. Dauguma įkandimų nesibaigia katastrofa.

Bet problema ta, kad žmogus iš anksto nežino, kuri erkė bus „ta viena“. Ir jei liga prasideda sunkiai, kelio atgal į paprastą profilaktiką nebėra.

Erkinis encefalitas nėra tik karščiavimas po savaitgalio sodyboje. Tai liga, po kurios dalis žmonių nevisiškai pasveiksta. NVSC nurodo, kad maždaug trečdaliui persirgusiųjų išlieka ilgalaikių sveikatos sutrikimų – dėmesio koncentracijos ir miego problemų, nuolatinių galvos skausmų, jautrumo, elgesio pokyčių, retesniais atvejais – paralyžiaus.

Todėl šiemet svarbiausia žinia ne tokia, kad reikia paniškai bijoti miško.

Svarbiausia žinia tokia: Lietuvoje erkės jau seniai nebėra tik miškininkų ir grybautojų problema. Jos yra miesto parkų, sodų, kiemų ir savaitgalio pasivaikščiojimų problema.

Ir kol žmogus galvoja „man taip nenutiks“, medikai jau mato tuos, kuriems nutiko.

Blogiausia, kad jie dažniausiai neturėjo jokios apsaugos.