Bulvė su lupena turi dvigubai daugiau kalio nei bananas – štai kodėl

Virtuvėje dažnai nutinka tas pats: bananas keliauja į rankinę „dėl kalio“, o bulvė lieka vakarienės lėkštėje, apkaltinta vien krakmolu. Vienas vaisius atrodo kaip patogus, sveikas užkandis, kitas – kaip sotus garnyras, kurį geriau valgyti rečiau. Tačiau palyginus įprastą keptą ar virtą bulvę su lupena ir bananą, bulvė kalio gali turėti net maždaug dvigubai daugiau.

Tai nereiškia, kad bananai staiga tampa blogu pasirinkimu. Jie patogūs, saldūs, lengvai virškinami ir tikrai turi kalio. Tiesiog bananas per ilgai buvo vienintelis šios maistinės medžiagos simbolis, nors kasdienėje lietuviškoje virtuvėje yra daug artimesnis ir dažnai pigesnis jo šaltinis.

Kalis reikalingas ne vien tiems, kurie sportuoja ar kalba apie mėšlungį. Jis svarbus normaliai raumenų veiklai, nervinių impulsų perdavimui ir skysčių pusiausvyrai organizme. Todėl verta į bulvę pažiūrėti ne vien kaip į „sunkaus maisto“ priedą – daug lemia ir tai, kaip ją paruošiame, su kuo valgome bei ar nulupame tai, kas joje vertingiausia.

Bananas garsesnis, bet bulvė turi daugiau vietos sukaupti kaliui

Bananas savo reputaciją užsitarnavo ne be priežasties: jis yra vienas patogiausių vaisių, kuriuos galima suvalgyti pakeliui į darbą, po treniruotės ar vaikui įdėti į kuprinę. Tačiau viename vidutinio dydžio banane kalio paprastai būna apie 400 miligramų. Tuo metu vidutinio dydžio bulvė, iškepta ar išvirta su lupena, gali turėti apie 800–900 miligramų kalio.

Skirtumas atsiranda ne dėl kokio nors stebuklingo bulvės bruožo. Bulvė dažniausiai tiesiog yra didesnė, joje daugiau valgomojo kiekio, o kalis joje natūraliai pasiskirstęs ir minkštime, ir arčiau odelės. Kai žmogus suvalgo visą normalaus dydžio bulvę, jis gauna daugiau šio mineralo nei suvalgęs vieną bananą.

Čia svarbu nepainioti vieneto su tuo pačiu svoriu. Jei produktus lygintume gramais, skirtumas nebūtų toks dramatiškas. Tačiau realiame gyvenime žmonės dažniausiai renkasi vieną bananą arba vieną didesnę bulvę prie pietų, todėl toks palyginimas ir parodo, kodėl bulvė gali tapti labai reikšmingu kalio šaltiniu.

Lupena nėra tik nepatogi plona odelė

Bulvės lupena daugeliui asocijuojasi su papildomu darbu prie kriauklės. Ypač kai reikia gaminti vakarienę visai šeimai: nuskusti kelias bulves atrodo greičiau, švariau ir įprasčiau. Vis dėlto būtent lupant dalis naudingų medžiagų pašalinama kartu su plonu bulvės išoriniu sluoksniu.

Bulvę gerai nuplovus ir gaminant su odele, išsaugoma ne tik daugiau kalio, bet ir daugiau skaidulų. Skaidulos padeda ilgiau jaustis sotiems ir svarbios normaliai žarnyno veiklai. Dėl to su lupena paruošta bulvė dažnai yra sotesnis pasirinkimas nei balta, iki glotnumo nulupta bulvių košė, prie kurios dar gausiai dedama sviesto ar grietinėlės.

Žinoma, lupena tinka ne kiekvienai bulvei ir ne kiekvienai situacijai. Pažaliavusių, sudygusių, pažeistų ar prastai nuvalomų bulvių su odele valgyti nereikėtų. Tačiau šviežias, tvirtas bulves pakanka kruopščiai nušveisti po tekančiu vandeniu – tuomet keptos orkaitėje, virtos ar garintos jos gali likti su visu savo natūraliu apvalkalu.

Bulvė su lupena turi dvigubai daugiau kalio nei bananas – štai kodėlNuotrauka: Pexels / FOX ^.ᆽ.^= ∫

Vakarienės lėkštėje skirtumas pasimato greitai

Po darbo namo grįžta žmogus, kuris visą dieną užkandžiavo kava, sausainiu ir gal vienu bananu automobilyje. Vakare jis nori greito maisto, todėl į orkaitę meta kelias bulves, o šalia suvalgo varškės, žuvies ar daržovių. Toks sprendimas gali atrodyti paprastas, bet jis organizmui dažnai duoda daugiau nei dar vienas atsitiktinis saldus užkandis.

Šeimai bulvės su lupena gali būti ir praktiškas kompromisas. Vaikams jos atrodo pažįstamas maistas, suaugusieji gauna sotų pagrindą vakarienei, o gaminančiajam nereikia ilgai stovėti ir lupti. Supjaustytos skiltelėmis, apšlakstytos trupučiu aliejaus ir keptos orkaitėje, jos gali būti visai kitoks patiekalas nei riebaluose paskendusios gruzdintos bulvytės.

Senjorams ar žmonėms, kurie stengiasi maitintis taupiau, tai irgi gera žinia. Bananas ne visada būna namuose, o bulvių dažniausiai yra sandėliuke. Vis dėlto didesnį kalio kiekį reikia vertinti pagal savo sveikatos būklę: sergant inkstų ligomis ar vartojant tam tikrus vaistus, kalio kiekį mityboje gali reikėti aptarti su gydytoju ar dietistu.

Problema ne bulvėje, o tame, kuo ją paverčiame

Bulvė ilgai kentėjo dėl to, kad dažniausiai patekdavo į lėkštę ne viena. Prie jos atsirasdavo riebus padažas, daug druskos, kepta mėsa, sviestas, spirgai ar didelė porcija grietinės. Tuomet žmogus kaltina bulvę, nors vakarienės sunkumą dažnai lemia visas derinys ir porcijos dydis.

Kita vertus, ir nereikia apsimesti, kad bet kokia bulvė automatiškai yra sveikas patiekalas. Gruzdintos bulvytės, bulvių traškučiai ar labai sūri košė nėra tas pats, kas orkaitėje kepta bulvė su lupena ir daržovių priedu. Kalis išlieka svarbus, bet bendrą patiekalo vertę keičia riebalų, druskos ir itin intensyvaus perdirbimo kiekis.

Geriausias kelias – ne išbraukti bananus ir ne kiekvieną vakarą valgyti vien bulves. Bananą patogu pasiimti į darbą, o bulvę verta dažniau palikti vakarienės plane: virti su lupena, kepti orkaitėje, valgyti su ankštiniais, žuvimi, kiaušiniais ar šviežiomis daržovėmis. Taip lėkštėje atsiranda ne vien kalio, bet ir daugiau baltymų, skaidulų bei įvairovės.

Bananas vis dar yra geras pasirinkimas, tačiau jis neturėtų būti vienintelis atsakymas išgirdus žodį „kalis“. Kartais naudingas sprendimas jau guli virtuvės dėžėje, tik mes jį per greitai nulupame, išverdame iki beskonybės arba nurašome kaip pernelyg paprastą maistą. Bulvė su lupena primena paprastą dalyką: ne viskas, kas sveika, turi būti egzotiška, brangu ar telpti į sportinio užkandžio pakuotę.