Žemė pasmerkta žlugti – mokslininkai įvardijo keturis jos išnykimo scenarijus

Apie pasaulio pabaigą žmonės kalba tūkstančius metų, tačiau šį kartą kalba eina ne apie pranašystes ar fantastinius filmus. Astronomija gana aiškiai rodo vieną nemalonią tiesą: Žemė amžinai neegzistuos tokia, kokią ją pažįstame šiandien. Klausimas tik ne „ar“, o „kaip“ ir „kada“.

Nerimauti dėl rytojaus tikrai nereikia – dauguma šių scenarijų skaičiuojami milijonais ar net milijardais metų. Vis dėlto mokslininkai jau dabar gali įvardyti kelis procesus, kurie teoriškai galėtų sunaikinti dabartinę Žemės biosferą arba neatpažįstamai pakeisti pačią planetą. BBC „Sky at Night“ apžvelgė keturis ypač įdomius scenarijus – nuo milžiniško asteroido iki dienos, kai pati Saulė taps didžiausia grėsme Žemei.

Pirmasis scenarijus – smūgis iš kosmoso

Tai vienintelė iš šių grėsmių, kurios pavyzdį Žemė jau yra patyrusi. Maždaug prieš 66 mln. metų į mūsų planetą trenkėsi maždaug 10 kilometrų skersmens kosminis kūnas. Smūgis dabartinio Jukatano pusiasalio regione tapo vienu pagrindinių įvykių, nulėmusių masinį rūšių išnykimą ir nepaukštinių dinozaurų eros pabaigą.

Panašiam objektui atsitrenkus šiandien, problema neapsiribotų milžinišku krateriu. Į atmosferą pakiltų didžiuliai dulkių ir kitų dalelių kiekiai, galėtų smarkiai sumažėti Saulės šviesos, sutrikti klimatas, žemės ūkis ir ištisos ekosistemos.

Pavojingi gali būti ir gerokai mažesni asteroidai. Kosminiai kūnai juda milžinišku greičiu, todėl net palyginti nedidelis objektas susidūrimo metu gali išlaisvinti milžinišką energijos kiekį.

Tačiau čia yra ir gera žinia. Žmonija pirmą kartą istorijoje jau išbandė būdą, kaip nuo tokios grėsmės apsiginti. 2022 metais NASA DART erdvėlaivis tyčia atsitrenkė į asteroidą Dimorfą ir pakeitė jo orbitą. Tai buvo pirmasis realus įrodymas, kad pakankamai anksti pastebėtą pavojingą asteroidą teoriškai galėtume nukreipti nuo Žemės.

Antrasis scenarijus – pačios planetos gali pradėti elgtis nenuspėjamai

Saulės sistema atrodo stabili, tačiau žvelgiant milijardų metų mastu viskas tampa gerokai sudėtingiau. Planetos nuolat veikia viena kitą gravitacija, o net labai maži orbitų pokyčiai per milžinišką laiką gali susikaupti.

Vienas jautriausių Saulės sistemos objektų yra Merkurijus. Kompiuteriniai modeliai rodo, kad tam tikromis aplinkybėmis Jupiterio gravitacinė įtaka galėtų vis labiau ištempti Merkurijaus orbitą. Kraštutiniu atveju prasidėtų chaotiški vidinių planetų orbitų pokyčiai.

Teoriškai tai gali baigtis planetų susidūrimais arba net vienos planetos išmetimu iš Saulės sistemos.

Skamba kaip katastrofinis filmas, tačiau čia būtina pabrėžti svarbiausią dalyką: tai nėra prognozė, kad Žemė netrukus susidurs su kita planeta. Kalbama apie labai mažos tikimybės scenarijus, galimus tik neįsivaizduojamai ilgu laikotarpiu.

Trečiasis pokytis jau vyksta – Mėnulis nuo mūsų tolsta

Mėnulis atrodo toks pastovus, kad sunku įsivaizduoti naktinį dangų be jo dabartinėje vietoje. Tačiau mūsų palydovas iš tikrųjų po truputį tolsta nuo Žemės – maždaug 3,8 centimetro per metus.

Tuo pačiu metu labai lėtai mažėja ir Žemės sukimosi greitis. Žmogaus gyvenimo mastu šių pokyčių praktiškai nejaučiame, tačiau per šimtus milijonų metų rezultatas tampa pastebimas.

Vienas iš keistesnių būsimos Žemės pokyčių – visiškų Saulės užtemimų pabaiga. Mėnuliui tolstant, jo regimasis dydis danguje mažėja. Galiausiai jis bus per mažas, kad visiškai uždengtų Saulę taip, kaip tai vyksta dabar.

Taigi vieną dieną paskutinis visiškas Saulės užtemimas Žemės istorijoje įvyks ir daugiau niekada nepasikartos.

Tačiau net ir tai dar nėra didžiausia problema.

Ketvirtasis scenarijus – galiausiai mus sunaikins pati Saulė

Šio scenarijaus išvengti jau praktiškai neįmanoma. Saulė nėra amžina. Šiuo metu jos branduolyje vandenilis virsta heliu ir išskiria energiją, kuri palaiko gyvybę Žemėje. Tačiau kuro atsargos nėra begalinės.

Maždaug po penkių milijardų metų Saulė pradės pereiti į raudonosios milžinės stadiją. Ji smarkiai išsiplės, taps daug didesnė ir ryškesnė. Merkurijus bei Venera greičiausiai tokio pokyčio neišgyvens.

Žemės galutinis likimas nėra toks paprastas – daug priklausys nuo to, kiek masės tuo metu praras Saulė ir kaip keisis planetų orbitos. Tačiau mums tai beveik nebesvarbu, nes gyvybei Žemėje problemos prasidės daug anksčiau.

Saulė pamažu ryškėja jau dabar. Tolimoje ateityje jos skleidžiamos energijos bus tiek daug, kad Žemės klimatas taps vis karštesnis. Ilgainiui dabartinės sąlygos sudėtingai gyvybei išlikti taps neįmanomos, gali pradėti nykti vandenynai ir žlugti dabartinė biosfera.

Ir tam nereikės laukti raudonosios milžinės.

Baisiausia kartu yra ir raminanti šios istorijos dalis

Taip, Žemės istorija turi pabaigą. Tačiau kalbame apie tokį laiką, kurį žmogaus protui net sunku suvokti. Iki didžiausių neišvengiamų pokyčių skiria šimtai milijonų ar milijardai metų.

Daug realesnė šiandienos užduotis – stebėti arti Žemės skriejančius asteroidus ir toliau kurti planetinės gynybos technologijas. O Saulės evoliucija kol kas nėra problema nei mums, nei nesuskaičiuojamai daugybei ateinančių žmonių kartų.

Tačiau ši kosminė perspektyva primena gana sukrečiantį faktą: net planeta, kuri mums atrodo amžina, yra tik laikinas Saulės sistemos istorijos etapas.

Žemė išgyveno dinozaurus, milžiniškus asteroidų smūgius, ledynmečius ir daugybę masinių išnykimų. Tačiau vieną dieną pasikeis pati Saulė – ir būtent tada net mūsų planetos atsparumas turės ribą.