Žodis „pošlas“ dažnai nuskamba kaip įžeidimas: ką jis iš tikrųjų reiškia

Prie šeimos stalo kažkas papasakoja anekdotą, kambaryje keli žmonės nusijuokia, o vienas tik suraukia kaktą: „Na jau čia tai buvo pašlu.“ Žodis pasakytas lyg tarp kitko, tačiau jo pakanka, kad pasakotojas pasijustų nejaukiai. Juk tai ne visai tas pats, kas pasakyti „nejuokinga“ ar „man nepatiko“.

„Pošlas“ dažnai prilimpa prie juokų, aprangos, televizijos laidų, komentarų internete ar net žmogaus elgesio. Kartais juo pavadinamas atvirai seksualus turinys, kartais – pigus bandymas patraukti dėmesį, o kartais jis ištariamas vien todėl, kad kažkam atrodo „per daug“. Būtent dėl to šis žodis toks aštrus: jis apibūdina ne tik daiktą ar veiksmą, bet ir tarsi nubrėžia ribą tarp to, kas priimtina, ir to, kas kalbančiajam kelia gėdą ar pasišlykštėjimą.

Ne vien nešvanku, bet ir lėkšta

Kasdienėje kalboje „pošlas“ dažniausiai reiškia vulgarų, neskoningą, nešvankų ar pernelyg tiesmuką dalyką. Tai gali būti dviprasmis juokelis, išsakytas ten, kur jis akivaizdžiai netinka, arba demonstratyvus elgesys, kuriuo siekiama sukrėsti aplinkinius. Tačiau vien atvira tema dar nepadaro žmogaus ar kūrinio pašlaus. Dažnai lemiamas dalykas yra tonas – ar kalbama pagarbiai, ar viskas paverčiama pigiu akibrokštu.

Žodis turi ir kitą, ne mažiau svarbią spalvą: pašlu vadinama tai, kas atrodo banalu, lėkšta, be skonio, pernelyg saldu ar dirbtinai jausminga. Pavyzdžiui, žmogus gali pašlu pavadinti ne seksualų pokštą, o sentimentalią frazę, kuri skamba tarsi nukopijuota iš atviruko. Tokiu atveju jis sako ne „tai nepadoru“, o veikiau „tai pigu ir neįtikinama“.

Todėl išgirdus šį žodį verta pasižiūrėti į situaciją. Jei jis nuskamba po dviprasmio komentaro, greičiausiai kalbama apie nešvankumą. Jei taip apibūdinama daina, dekoracija ar viešas prisipažinimas meilėje, priekaištas gali būti visai kitoks – perdėtas blizgesys, dirbtinumas arba skonio stoka.

Kodėl vienam juokinga, kitam – nemalonu

Įsivaizduokite darbo kolektyvo pietus: vienas kolega nuolat mėto užuominas, kurios jam pačiam atrodo linksmos. Kiti šypteli mandagiai, nes nenori gadinti nuotaikos, bet pokalbis ima strigti. Po kelių tokių juokų kažkas pasako, kad jie pašlūs, ir staiga konfliktas jau nebe apie humorą, o apie pagarbą kitiems.

Žmonės paprastai pyksta ne dėl vieno žodžio ar vienos papildomos ribos peržengimo. Nemalonumas kyla tada, kai atrodo, kad kito žmogaus dėmesys ar juokas išgaunamas bet kokia kaina. Pašlumas dažnai siejamas su situacija, kurioje intymi, jautri ar asmeniška tema panaudojama ne pokalbiui, o efektui sukelti.

Vis dėlto skonis ir ribos nėra visiems vienodos. Tai, kas draugų vakarėlyje atrodo drąsu ir linksma, šeimos susibūrime ar mokyklos renginyje gali būti visiškai ne vietoje. Vyresniam žmogui kai kurios šiuolaikinės reklamos ar socialinių tinklų vaizdai gali pasirodyti pašlūs, o jaunesnis žmogus juose nematys nieko ypatingo. Skirtingas vertinimas nebūtinai reiškia, kad kuri nors pusė nesupranta gyvenimo – dažnai jos tiesiog kalba apie skirtingą aplinką ir skirtingas ribas.

Žodis „pošlas“ dažnai nuskamba kaip įžeidimas: ką jis iš tikrųjų reiškiaNuotrauka: Pexels / Ethem Günhan

Kai žodis žeidžia ne turinį, o žmogų

Pavadinti pašliu galima pokštą, laidą, aprangą, reklamą ar elgesį, bet visai kas kita – taip tiesiai pavadinti žmogų. Tuomet tai jau skamba kaip menkinantis vertinimas: tarsi žmogus būtų be skonio, be saiko ar be savigarbos. Ypač skaudu, kai toks apibūdinimas metamas dėl išvaizdos, drabužių ar atviresnio būdo, net nebandant suprasti situacijos.

Čia lengva supainioti asmeninį nepatogumą su teise teisti kitą. Jei kažkieno apranga ar kalbėjimo būdas jums nepriimtinas, galima taip ir pasakyti: „Man tai atrodo per daug atvira“, „Man nejauku klausytis tokių juokų.“ Tokia frazė kalba apie jūsų ribą. O žodis „pošlas“ dažnai jau tampa etikete, kurią kitam sunku nusikratyti.

Kita vertus, nereikia apsimesti, kad kiekviena kritika yra netolerancija. Kartais viešumoje iš tiesų pasirenkamas pigiausias būdas susirinkti dėmesį – žeminant kitus, seksualizuojant viską iš eilės ar sąmoningai kuriant nejaukumą. Tada pastaba apie pašlumą gali būti ne moralizavimas, o gana tikslus bandymo apibūdinimas. Svarbiausia, ar kritikuojamas konkretus elgesys, ar puolamas pats žmogus.

Kaip pasakyti, kad peržengta riba

Jeigu pokštas, komentaras ar vaizdas atrodo pašlus, nebūtina iškart vartoti paties aštriausio žodžio. Daug aiškiau veikia konkretumas: „Šitas juokas man atrodo ne vietoje“, „Nenoriu, kad prie vaikų taip būtų kalbama“, „Man tai labiau panašu į bandymą šokiruoti nei į humorą.“ Taip kitam paliekama galimybė suprasti, kas tiksliai užkliuvo.

Tėvams tokie pokalbiai ypač pažįstami, kai vaikai grįžta su išgirstais žodžiais, dainų eilutėmis ar socialinių tinklų madomis. Vien draudimas ir pasakymas „čia pašlu“ retai ką paaiškina. Daug naudingiau aptarti, kodėl vienas turinys tinka tarp artimų draugų, bet netinka viešoje vietoje, kodėl kai kurie juokai žeidžia ir kuo skiriasi atvirumas nuo noro pažeminti.

Ir kūrėjams, prekybininkams ar pramogų rengėjams verta prisiminti paprastą dalyką: dėmesį galima patraukti ne vien triukšmu. Žmonės greitai pajunta, kada su jais kalbama gyvai ir drąsiai, o kada juos bandoma tiesiog pakibinti kuo garsesniu akibrokštu. Pastarasis būdas gali trumpam suveikti, bet dažnai palieka būtent tą nemalonų poskonį, kurį lietuviškai ir pavadiname pašlumu.

Taigi „pošlas“ nėra vien senamadiškas žodis apie nepadorumą. Jis pasako, kad kažkas kalbančiajam atrodo ne tik per atvira, bet ir pigu, dirbtina ar nepagarbu aplinkiniams. Vis dėlto stipriausiai jis veikia tada, kai vartojamas atsargiai: kritikuojant tai, kas iš tiesų peržengė ribą, o ne bandant vienu žodžiu sumenkinti kitą žmogų.