Močiutės patarimas, kaip į namus pritraukti sėkmės: tai vis dar veikia – aš tai išbandau kiekvieną rudenį

Kiekvieną rudenį prisimenu vieną močiutės sakinį: „Sėkmė nemėgsta užgriozdintų kampų.“ Vaikystėje man tai atrodė kaip dar vienas senas prietaras, panašus į pasagą virš durų ar monetą piniginėje. Dabar į tai žiūriu visai kitaip. Ne todėl, kad tikiu, jog išmetus seną puodelį kitą rytą netikėtai laimėsiu loterijoje, o todėl, kad tvarkingi namai iš tiesų pakeičia savijautą, sprendimus ir net tai, kaip elgiamės su pinigais.

Todėl rugsėjį ar spalio pradžioje namuose darau vieną didelę „perkrovą“. Peržiūriu kampus, kuriuos visą vasarą ignoravau, atsikratau sulūžusių daiktų, patikrinu spinteles ir palieku bent šiek tiek tuščios erdvės. Keisčiausia, kad po tokios dienos namai iš tikrųjų atrodo lengvesni. Ir nors čia nėra jokios magijos, senasis močiutės patarimas veikia stebėtinai praktiškai.

Viską pradedu nuo vietos, pro kurią kasdien grįžtame namo

Pirmiausia sutvarkau prieškambarį. Būtent čia nepastebimai susikaupia pusė namų chaoso: batai, kurių nebeavime, maišeliai, dėžės, skėčiai, vasarinės kepurės, kvitai kišenėse ir įvairios smulkmenos, kurias kažkada „reikės nunešti“.

Močiutė sakydavo, kad jeigu prie durų pilna kliūčių, „sėkmei nėra pro kur įeiti“. Skamba mistiškai, bet praktiškai viskas labai aišku. Įėję į tvarkingą prieškambarį iškart jaučiame, kad namuose ramu. O kai kiekvieną vakarą tenka perlipti per batus ir pastumti dėžę, nuovargis prasideda vos pravėrus duris.

Todėl vasarinę avalynę išvalau ir padedu į vietą, išskalbiu kilimėlį, sutvarkau striukių kišenes, pakeičiu perdegusias lemputes ir pagaliau pritvirtinu tą kabliuką, kuris kliba nuo pavasario. Darbo – gal valanda, o skirtumas jaučiamas iš karto.

Su sulūžusiais daiktais turiu labai paprastą taisyklę

Kitas etapas visada skaudesnis. Apeinu namus ir surenku viską, kas jau seniai „laukia savo dienos“: įskilusį puodelį, neveikiantį laikrodį, vienišą pirštinę, seną įkroviklį, išdžiūvusius rašiklius, sulūžusį virtuvės įrankį.

Anksčiau tokius daiktus sudėdavau į dėžę su mintimi „kada nors sutvarkysiu“. Po metų dėžė vis dar stovėdavo toje pačioje vietoje.

Dabar viską skirstau paprastai: sutaisyti, atiduoti arba išmesti tinkamu būdu. Jei daiktas dar geras, bet man jo nebereikia, perduodu žmogui, kuriam jis bus naudingas. Jei reikia remonto, nusistatau terminą. Jei pusę metų nesugebėjau net prisiminti, kad jis egzistuoja, greičiausiai be jo puikiai išsiversiu ir toliau.

Būtent čia senasis „sėkmės“ patarimas man pasirodo prasmingiausias. Sulūžusių ir nenaudojamų daiktų kalnai neužblokuoja kažkokios mistinės energijos – jie tiesiog nuolat primena apie nebaigtus darbus.

Virtuvės spintelėse dažnai randu pinigų, kuriuos jau buvau pasiruošęs išleisti

Rudenį būtinai peržiūriu ir virtuvės atsargas. Ištraukiu kruopas, makaronus, konservus, prieskonius ir kitus produktus, kurie mėnesiais slepiasi spintelės gale.

Kiekvienais metais randu tą patį reiškinį: kelias vienodas pakuotes to, ką jau ruošiausi pirkti dar kartą.

Vienais metais namuose aptikau kelis pradėtus ryžių pakelius, tris druskos pakuotes ir konservų, kuriuos buvau visiškai pamiršęs. Tokiais momentais supranti, kad kartais geriausias taupymo būdas yra ne ieškoti akcijos, o paprasčiausiai pasižiūrėti, ką jau turi.

Produktus su trumpesniu galiojimo terminu pastatau priekyje, kad juos sunaudotume pirmiausia. Tą patį darau su buitine chemija ir kitomis namų atsargomis.

Štai čia „sėkmės pritraukimas“ staiga tampa labai apčiuopiamas – neperki trečios pakuotės to, ko spintelėje jau yra dvi, ir pinigai lieka sąskaitoje.

Vieną lentyną specialiai palieku beveik tuščią

Šito močiutės įpročio anksčiau visai nesuprasdavau. Ji sakydavo, kad namuose turi likti vietos tam, kas dar ateis. Todėl niekada neprigrūsdavo spintos ar lentynos iki paskutinio centimetro.

Dabar darau tą patį.

Po didesnio tvarkymosi neskubu tuščių vietų vėl užpildyti. Bent viena lentyna ar stalčius lieka beveik tuščias. Keista, bet būtent tai suteikia didžiausią tvarkos pojūtį. Kai kiekvienas kampas prikimštas iki galo, atrodo, kad namai nuolat perpildyti, net jei viskas sudėta tvarkingai.

Tuščia vieta leidžia lengviau rasti daiktus, greičiau sutvarkyti kambarius ir nebeskatina pirkti papildomų dėžių vien tam, kad sutalpintume tai, ko mums galbūt apskritai nereikia.

Galiausiai padarau vieną dalyką, kuris nieko nekainuoja

Kai viskas baigta, plačiai atidarau langus ir trumpam išvėdinu kambarius. Pakeičiu patalynę, nuvalau dulkes nuo vietų, kurių paprastai nepasiekiu, ir ant stalo padedu keletą rudens šakelių ar paprastą vazą.

Namas per vieną dieną netampa prabangesnis. Baldai tie patys, sienos tos pačios, banko sąskaita taip pat stebuklingai nepadidėja.

Tačiau vakare atsisėdus kambaryje pojūtis būna visiškai kitoks. Nebėra dėžių, kurias reikia apeiti, įskilusių daiktų, kuriuos vis žadi sutaisyti, ir perpildytų spintelių, kuriose nieko neįmanoma rasti.

Gal mūsų močiutės tai ir vadino sėkmės pritraukimu. Šiandien tai galėtume pavadinti paprasčiau – mažiau chaoso, mažiau bereikalingų pirkinių ir daugiau jausmo, kad savo namus bei gyvenimą valdai pats.

Todėl kiekvieną rudenį šį seną patarimą kartoju dar kartą. Ne dėl burtažodžių. Tiesiog jau žinau, kad kai iš namų išnešu tai, ko seniai nereikia, kažkodėl atsiranda daug daugiau vietos tam, ko iš tikrųjų noriu.