Pietų Italijoje egzistuoja „šiukšlių mafija“: verslas, kuriame uždirbama iš to, ką kiti nori išmesti

Važiuojant Pietų Italijos keliais dažniausiai prieš akis atsiveria visai kitas vaizdas, nei galėtum sieti su organizuotu nusikalstamumu. Alyvmedžių giraitės, kalvos, senos akmeninės sodybos, mažučiai miesteliai, siauri keliai ir saulės išdeginti laukai atrodo beveik kaip iš atviruko. Tačiau dalyje Pietų Italijos už šio vaizdo slepiasi istorija, apie kurią turistai paprastai išgirsta tik gerokai vėliau. Italijoje jau dešimtmečius kalbama apie vadinamąją „šiukšlių mafiją“ – organizuoto nusikalstamumo grupuotes, kurios milžiniškus pinigus uždirbo ne vien iš narkotikų, ginklų ar reketavimo, bet ir iš atliekų. Iš pirmo žvilgsnio tai skamba net keistai. Juk šiukšlės atrodo kaip visiškai bevertis daiktas. Tačiau šiame versle slypi paprastas paradoksas: žmonės ir įmonės moka tam, kas atliekas pasiima, o jeigu vėliau jų nereikia brangiai ir saugiai sunaikinti, skirtumas tarp gautų pinigų ir realių išlaidų gali virsti milžinišku pelnu.

Kaip iš atliekų padaromas milijoninis verslas

Schema iš esmės labai paprasta. Įsivaizduokime didelę gamyklą, kurioje susidaro keli šimtai tonų chemikalais, dažais, naftos produktais ar kitomis pavojingomis medžiagomis užterštų atliekų. Pagal taisykles jas reikia tinkamai supakuoti, išvežti į specializuotą įmonę, apdoroti ir sunaikinti laikantis griežtų aplinkosaugos reikalavimų. Visa tai kainuoja nemažai. Tuomet atsiranda tarpininkas ir pasiūlo problemą „sutvarkyti“ gerokai pigiau. Įmonei tai gali atrodyti kaip puikus sandoris: dokumentai pateikiami, atliekos išvežamos, sąskaita mažesnė, o problema tarsi dingsta. Tačiau būtent nuo tos vietos prasideda kita istorijos pusė. Krovinys gali nukeliauti šimtus kilometrų į kitą Italijos regioną, dokumentuose pavojingos atliekos gali tapti „nepavojingomis“, „statybinėmis“ ar tariamai tinkamomis perdirbti, o galutinis jų kelias baigiasi apleistame karjere, tuščiame sklype, žemės ūkio lauke ar tiesiog naktį padegtoje atliekų krūvoje.

Toks modelis organizuotam nusikalstamumui ilgą laiką buvo beveik idealus. Už atliekų paėmimą gaunami pinigai, o pati brangiausia proceso dalis – teisėtas ir saugus jų utilizavimas – neatliekama. Kitaip tariant, tai verslas, kuriame klientas pats sumoka už tai, kad jo problema būtų išvežta iš kiemo, o didžiausia dalis pelno atsiranda tada, kai ta problema tiesiog paslepiama. Dėl to „šiukšlių mafija“ nėra keli žmonės, naktį išverčiantys šiukšles pakelėje. Kad tokia sistema veiktų dideliu mastu, reikia transporto bendrovių, sandėlių, fiktyvių dokumentų, tarpininkų, žemės savininkų, įvairių įmonių ir žmonių, kurie pasirengę neklausti per daug klausimų.

Neapolis ir „Ugnies žemė“

Labiausiai ši istorija siejama su Kampanijos regionu, Neapoliu ir Kazerta, kur ilgą laiką itin stipri buvo Camorra. Būtent ten dalis teritorijos net gavo liūdnai pagarsėjusį pavadinimą „Terra dei Fuochi“ – „Ugnies žemė“. Šis pavadinimas atsirado ne iš niekur. Vietos gyventojai daugybę metų matydavo naktimis degančias atliekų krūvas, iš kurių kildavo juodi dūmai. Buvo deginamos padangos, plastikas, pramoninės medžiagos ir kitos atliekos, kurių sudėtis dažnai likdavo nežinoma. Tačiau dar blogiau tai, kad nemaža dalis šiukšlių apskritai nebuvo deginama. Jos tiesiog dingdavo po žeme. Apleisti karjerai, laukai, tušti sklypai ar statybvietės tapdavo vietomis, kuriose būdavo slepiama tai, ko legalus sunaikinimas kainuotų labai brangiai.

Visa ši istorija tampa dar niūresnė supratus, kad dalis atliekų į Pietų Italiją atkeliaudavo ne iš pačių pietinių regionų. Jos būdavo vežamos iš turtingesnės ir stipriai industrializuotos Šiaurės Italijos. Ten veikia daugybė chemijos, metalo, tekstilės ir kitų pramonės įmonių, todėl natūraliai susidaro dideli kiekiai atliekų. Kuo daugiau gaminama, tuo daugiau reikia utilizuoti, o tai reiškia didesnes išlaidas. Būtent čia atsirasdavo tarpininkai, pasiūlantys gerokai pigesnį variantą. Krovinys išvažiuodavo iš šiaurės, keliaudavo per kelias įmones, dokumentuose galėdavo keisti savo statusą ir galų gale dingdavo kažkur pietuose. Iš išorės viskas galėjo atrodyti beveik tvarkingai, tačiau realybėje pavojingos medžiagos kartais atsidurdavo po žeme vos už kelių kilometrų nuo gyvenamųjų vietovių ar dirbamų laukų.

Kodėl mafijai šiukšlės tapo tokiu patraukliu verslu

Atliekų verslas patrauklus dar ir todėl, kad jo pasekmės ne visada matomos iš karto. Jei apiplėšiamas bankas, visi supranta, kad įvyko nusikaltimas. Jeigu naktį tuščiame lauke užkasami keli sunkvežimiai pavojingų atliekų, kitą rytą ten gali būti tiesiog lygus žemės plotas. Praeina penkeri, dešimt ar dvidešimt metų, kol paaiškėja, kas iš tikrųjų buvo paslėpta. Būtent dėl to Italijoje paplito terminas „ecomafia“, kuriuo apibūdinamas organizuoto nusikalstamumo įsitraukimas į aplinkosauginius nusikaltimus – nelegalų atliekų tvarkymą, neteisėtas statybas, žemės naudojimą ir kitus verslus, kuriuose galima uždirbti didžiulius pinigus mažinant realias išlaidas.

Ir tai nėra vien Kampanijos problema. Kalabrijoje, Sicilijoje bei kituose Pietų Italijos regionuose organizuoto nusikalstamumo grupuotės taip pat siejamos su atliekų surinkimo, transportavimo, sąvartynų ir viešųjų pirkimų verslu. Logika visur panaši – atliekos niekada nesibaigia. Žmonės jas sukuria kiekvieną dieną, gamyklos jas sukuria kiekvieną dieną, o savivaldybės privalo mokėti už jų surinkimą ir tvarkymą. Tai reiškia nuolatinį pinigų srautą. Jeigu pavyksta kontroliuoti įmonę, konkursą ar dalį atliekų grandinės, galima turėti stabilų ir iš pirmo žvilgsnio visiškai legalų pajamų šaltinį.

Todėl keliaujant po Pietų Italiją verta prisiminti vieną gana netikėtą dalyką. Už gražių alyvmedžių laukų, mažų miestelių ir saulėje blizgančių kalvų slypi ne tik romantiška Italijos istorija. Kai kurios vietovės ilgus metus buvo susijusios su vienu pelningiausių ir kartu purviniausių organizuoto nusikalstamumo verslų Europoje. Ir turbūt labiausiai šioje istorijoje stebina ne tai, kad mafija sugebėjo uždirbti iš šiukšlių, o tai, kaip paprastai buvo sukurtas visas modelis: mafijai nereikėjo nieko gaminti ar parduoti. Užteko pasiimti tai, ko visi kiti norėjo kuo greičiau atsikratyti.