Pikta akis ar tiesiog sutapimas? Seni apsisaugojimo būdai ir jų tikroji reikšmė

Vakar dar vaikas ramiai žaidė, o šiandien verkšlena be aiškios priežasties. Ant palangės staiga nuvyto mėgstama gėlė, po svarbaus pokalbio darbe ima strigti visi planai, o kaimynė, regis, vakar taip įdėmiai apžiūrėjo naują pirkinį. Tokiais momentais net ir žmogus, kuris save laiko visišku racionalistu, kartais pusiau juokais ištaria: „Gal čia kas nužiūrėjo?“

Pikta akis – vienas seniausių paaiškinimų tam, kas nutinka ne laiku ir atrodo neteisinga. Ji siejama su pavydu, per stipriu žvilgsniu ar nelabai nuoširdžiu susižavėjimu. Nors šiandien tai dažnai skamba kaip močiutės pasakojimas, pats jausmas niekur nedingo: kai sekasi, ne visada jauku, kad visi tai mato.

Seni apsisaugojimo būdai buvo ne vien bandymas atremti nematomą blogį. Jie padėdavo žmogui susigrąžinti ramybę tada, kai aplinkybės slysdavo iš rankų. Kartais druska kišenėje, segtukas iš blogosios drabužio pusės ar tyliai ištarta malda veikdavo ne pasaulį, o patį žmogų – ir būtent čia slypi tikroji jų reikšmė.

Kai nesėkmė atrodo pernelyg asmeniška

Žmogui sunku susitaikyti su atsitiktinumu. Jei autobusas nuvažiavo prieš pat nosį, galima numoti ranka. Bet kai tą pačią savaitę sugenda telefonas, vaikas suserga, o dar ir namuose kyla barnis, vien sutapimo paaiškinimas ima atrodyti per šaltas. Norisi rasti priežastį, o kartais – ir konkretų žvilgsnį, nuo kurio viskas esą prasidėjo.

Tokie tikėjimai gimė laikais, kai daug kas buvo nepaaiškinama: ligos, derliaus nesėkmės, staigūs gyvulių kritimai ar kūdikių neramumas. Tačiau ir dabar mes gyvename su nemažai nežinomybės, tik vietoj prasto derliaus turime neatsakytą darbdavio laišką, netikėtą sąskaitą ar dieną, kai atrodo, kad namuose vienu metu sugedo viskas, kas turi laidą.

Pikta akis dažniausiai kalba ne tiek apie magiją, kiek apie santykius tarp žmonių. Pavydas, apkalbos, šaltas komplimentas ar perdėtas smalsumas gali palikti tikrą nemalonų pėdsaką. Net jei žmogus netiki, kad kito žvilgsnis gali pakenkti, jis puikiai supranta kitą dalyką: ne kiekvienas, kuris klausia „o kiek kainavo?“, iš tiesų džiaugiasi kartu.

Pikta akis ar tiesiog sutapimas? Seni apsisaugojimo būdai ir jų tikroji reikšmėNuotrauka: Pexels / Jahra Tasfia Reza

Druska, raudonas siūlas ir mažos ramybės ceremonijos

Skirtingose šeimose apsauga atrodydavo vis kitaip. Vieni prie durų laikydavo druskos, kiti vaikui prie drabužio prisegdavo segtuką, rišdavo raudoną siūlą ar stengdavosi per daug negirti mažylio svetimų žmonių akivaizdoje. Dar kiti nusispjaudavo per kairį petį, pabelsdavo į medį arba parsinešę iš svečių nusiprausdavo veidą vandeniu. Iš šalies tai gali pasirodyti keista, bet šie veiksmai turėjo aiškią paskirtį – pažymėti ribą tarp žmogaus ir to, kas kelia nerimą.

Ypač daug tokių papročių sukosi apie kūdikius ir vaikus. Tėvai jautėsi atsakingi už mažą, pažeidžiamą žmogų, tačiau negalėjo jo apsaugoti nuo kiekvieno čiaudulio, blogos nuotaikos ar svetimos nuomonės. Nedidelis ritualas suteikdavo bent truputį kontrolės: jei jau negali numatyti visko, gali padaryti tai, ką mokei iš savo mamos ar močiutės.

Šiandien tokie ženklai kai kuriems lieka miela tradicija, o kitiems tampa tikru nusiraminimo būdu. Čia verta atskirti du dalykus. Raudonas siūlas ant riešo gali priminti pasirūpinti savimi, bet jis nepakeičia gydytojo, jei vaikas karščiuoja, ir neišsprendžia finansinių problemų, jei sąskaitos jau guli ant stalo. Ritualas gali paguosti, tačiau realūs veiksmai vis tiek lieka svarbiausi.

Kodėl vieni tuo tiki, o kiti tik šypteli

Senjorui toks apsisaugojimas gali būti šeimos atmintis, perduota kartu su receptais ir pasakojimais apie senus laikus. Jauni tėvai kartais pakartoja vieną kitą paprotį ne todėl, kad tvirtai tiki pikta akimi, o todėl, kad taip darė artimas žmogus ir tame jaučiasi rūpestis. Mažesniuose miesteliuose ar artimesnėse bendruomenėse tokie ženklai dažniau išlieka kasdienėje kalboje, nes žmonės vieni kitų gyvenimą mato arčiau.

Kita vertus, žmogui, kuris į viską žiūri praktiškai, pasakojimas apie nužiūrėjimą gali erzinti. Ypač tada, kai juo bandoma paaiškinti rimtą sveikatos, psichologinę ar šeimos problemą. Nesėkmės nereikėtų suversti įtartinai kaimynei vien todėl, kad ji pasakė komplimentą. Toks įtarumas gali sugadinti santykius daug greičiau nei bet koks piktas žvilgsnis.

Abi pusės turi pagrindo būti išgirstos. Skeptiškas žmogus primena, kad sutapimai egzistuoja ir problemas verta spręsti konkrečiai. O tas, kuriam artimi seni papročiai, dažnai tiesiog ieško saugumo ir šilumos, o ne planuoja gyventi baimėje. Mandagiausia išeitis – nejuoktis iš kito ritualų, kol jie nekenkia, bet ir nepamiršti, kad pagalbos kartais reikia ieškoti ne druskinėje, o pas gydytoją, specialistą ar atvirame pokalbyje.

Galų gale pikta akis išlieka todėl, kad ji įvardija labai žmogišką nerimą: baimę prarasti tai, kas brangu, vos tik tuo pasidžiaugi. Seni apsisaugojimo būdai gali būti jaukus ryšys su šeimos istorija, tačiau stipriausia apsauga kasdienybėje dažniausiai būna kur kas paprastesnė – blaivus protas, rūpestis savaisiais ir gebėjimas ne kiekvieną nelaimingą antradienį paversti svetimo žvilgsnio byla.