Mikrobangų krosnelė gimė per atsitiktinumą: inžinierius pastebėjo tai, ko nesitikėjo niekas

Šiandien mikrobangų krosnelė daugeliui atrodo kaip pats paprasčiausias virtuvės prietaisas. Įdedi lėkštę, paspaudi kelis mygtukus, po minutės maistas jau karštas. Ji gelbsti rytais, kai reikia greitai pašildyti košę, vakare po darbo, kai nebelieka jėgų gaminti iš naujo, ir tada, kai šaldytuve likęs vakar dienos patiekalas tampa greičiausiu išsigelbėjimu.

Atrodytų, kad toks prietaisas nuo pat pradžių turėjo būti kuriamas virtuvei. Juk jo paskirtis tokia aiški: greitai šildyti maistą. Tačiau tikroji istorija daug keistesnė. Mikrobangų krosnelė gimė ne virtuvėje, ne restorane ir ne buitinės technikos laboratorijoje. Jos pradžia susijusi su radarais, karo technologijomis ir vienu inžinieriumi, kuris pastebėjo labai keistą dalyką savo kišenėje.

1945 m. „Raytheon“ inžinierius Percy Spenceris dirbo su magnetronu – įrenginiu, kuris buvo svarbus radarų technologijai. Vieną dieną jis pastebėjo, kad saldainis ar šokoladinis batonėlis jo kišenėje ištirpo. Tai nebuvo suplanuotas bandymas. Tai buvo atsitiktinumas, bet Spenceris suprato, kad šalia veikęs magnetronas skleidė mikrobangas, kurios galėjo kaitinti maistą. Smithsonian Institution nurodo, kad Spenceris sukūrė ir užpatentavo pirmąją mikrobangų krosnelę po to, kai 1945 m. pastebėjo magnetrono skleidžiamų mikrobangų šildomąjį poveikį radarų eksperimento metu.

Viskas prasidėjo ne nuo vakarienės, o nuo radarų

Antrojo pasaulinio karo metais radarai buvo viena svarbiausių technologijų. Jie padėjo aptikti objektus, stebėti judėjimą ir turėjo didžiulę karinę reikšmę. Magnetronas buvo viena iš šios sistemos širdžių – jis generavo mikrobangas, kurios naudotos radarų įrangoje. Kitaip tariant, prietaisas, kuris vėliau pakeitė milijonų žmonių virtuves, iš pradžių buvo susijęs ne su maistu, o su karo laikų technologijomis.

Percy Spenceris nebuvo paprastas atsitiktinis darbuotojas. Jis buvo savamokslis inžinierius, garsėjęs smalsumu ir techniniu mąstymu. Lemelson-MIT programos medžiagoje rašoma, kad Spenceris dirbo „Raytheon“ kompanijoje, pastebėjo šokoladinio batonėlio tirpimą stovėdamas prie magnetrono, o vėliau su „Raytheon“ komanda ėmė kurti mikrobangų krosnelę maistui gaminti.

Čia svarbiausia ne pats ištirpęs saldainis. Svarbiausia tai, kad Spenceris nesureagavo kaip dauguma žmonių būtų sureagavę: „keista, susitepiau kišenę“. Jis paklausė: kodėl taip nutiko? Būtent šis klausimas iš buitinės nesėkmės padarė išradimą.

Po saldainio atėjo popkornai ir sprogęs kiaušinis

Kai Spenceris suprato, kad šalia magnetrono maistas gali kaisti, jis pradėjo eksperimentuoti. Vienas pirmųjų bandymų buvo su kukurūzų spragėsiais. Jis padėjo kukurūzų grūdų prie magnetrono ir pamatė, kad jie pradėjo sproginėti. Tai buvo vienas pirmųjų sąmoningų mikrobangų naudojimo maistui kaitinti bandymų.

Kitas eksperimentas tapo dar įspūdingesnis. Spenceris pabandė kaitinti kiaušinį, ir jis sprogo. „History“ rašo, kad po ištirpusio batonėlio Spenceris eksperimentavo su kukurūzų grūdais, o vėlesnis bandymas su kiaušiniu baigėsi sprogusiu lukštu. Amerikos fizikos draugijos APS istoriniame aprašyme taip pat minima, kad popkornai pasiteisino, o kiaušinis sprogo kolegai prie veido, kai šis per arti žiūrėjo į eksperimentą.

Ši detalė skamba beveik komiškai, bet ji labai gerai parodo vieną dalyką: mikrobangų krosnelė nebuvo ramiai sukurta kaip tvarkingas virtuvės prietaisas su gražiu laikmačiu. Ji gimė iš bandymų, netikėtumų, sprogimų ir supratimo, kad elektromagnetinės bangos gali daryti kažką labai praktiško – greitai kaitinti maistą.

Mikrobangų krosnelė gimė per atsitiktinumą

Pirmoji mikrobangų krosnelė visai nepriminė tos, kuri stovi virtuvėje

Jeigu įsivaizduojate, kad pirmoji mikrobangų krosnelė buvo panaši į dabartinę nedidelę dėžę ant virtuvės spintelės, teks nusivilti. Ankstyvieji modeliai buvo dideli, sunkūs, brangūs ir labiau priminė pramoninę įrangą nei buitinį prietaisą. Tai nebuvo daiktas, kurį šeima tiesiog nusipirktų prekybos centre ir parsineštų namo.

„Raytheon“ greitai suprato komercinį atradimo potencialą. 1945 m. bendrovė pateikė patentą mikrobangų gaminimo procesui, o pirmieji „Radarange“ tipo prietaisai rinkoje pasirodė 1946–1947 m. APS rašo, kad „Raytheon“ pateikė patentą 1945 m. spalio 8 d., o „Radarange“ rinkoje pasirodė 1946 m. IEEE Spectrum taip pat nurodo, kad ankstyvosios krosnelės turėjo saugos sprendimus, įskaitant durų jungiklius, išjungiančius mikrobangų šaltinį atidarius dureles.

Tačiau paprastiems namams tai dar buvo per anksti. Ankstyvos mikrobangų krosnelės buvo brangios, užėmė daug vietos ir labiau tiko restoranams, viešojo maitinimo vietoms ar pramoniniam naudojimui. Tik vėliau technologija tapo mažesnė, pigesnė ir pakankamai patogi paprastai virtuvei.

Kodėl mikrobangos šildo maistą taip greitai?

Mikrobangų krosnelė veikia kitaip nei įprasta orkaitė. Orkaitėje pirmiausia kaista oras ir paviršiai, o tada šiluma po truputį keliauja į maistą. Mikrobangų krosnelėje elektromagnetinės bangos veikia maisto molekules, ypač vandenį, ir sukelia jų judėjimą. Judėjimas virsta šiluma, todėl maistas gali sušilti greitai ir gana tiesiogiai.

Tai nereiškia, kad maistas mikrobangėje visada šyla tolygiai. Kaip tik viena didžiausių problemų yra netolygus šildymas. Viena vieta gali būti karšta, kita dar drungna. Todėl daugelyje krosnelių yra besisukanti lėkštė, o instrukcijose dažnai patariama maistą pamaišyti ir palikti trumpam pastovėti. USDA maisto saugos tarnyba nurodo, kad mikrobangų krosnelėje maistas gali kepti ar šilti netolygiai, todėl svarbu jį uždengti, maišyti, sukti ir leisti pastovėti, kad šiluma pasiskirstytų.

Štai kodėl sriuba kartais būna beveik verdanti prie krašto, bet šaltesnė viduryje. Arba kodėl lėkštė atrodo karšta, o maisto gabalas viduje vis dar nepakankamai pašilęs. Mikrobangų krosnelė greita, bet ji nėra stebuklinga – ją reikia naudoti protingai.

Didžiausias mitas: ar mikrobangų krosnelė „sugadina“ maistą?

Apie mikrobangų krosneles iki šiol sklando daug mitų. Vienas populiariausių – esą jos „nužudo“ visus vitaminus arba padaro maistą nesveiką. Iš tikrųjų maistinės medžiagos gali mažėti bet kokio gaminimo metu, nes tai priklauso nuo temperatūros, gaminimo trukmės, vandens kiekio ir paties produkto. Kai kuriems vitaminams ilgas virimas dideliame vandens kiekyje gali būti net blogesnis nei trumpas kaitinimas mikrobangų krosnelėje.

Harvard Health aiškina, kad mikrobangų krosnelės naudoja energijos bangas, panašias į radijo bangas, tik trumpesnes, o maisto maistinių medžiagų praradimą lemia gaminimo laikas, temperatūra ir naudojamo skysčio kiekis. Kadangi mikrobangos dažnai gamina greitai ir su mažiau vandens, kai kuriais atvejais jos gali padėti išsaugoti daugiau maistinių medžiagų nei ilgas virimas.

Paprastai tariant, blogiausias dalykas daržovėms dažnai yra ne mikrobangų krosnelė, o per ilgas kaitinimas ir per daug vandens. Jei brokolius virsite ilgai, dalis medžiagų pereis į vandenį. Jei juos trumpai pašildysite garuose ar mikrobangėje su nedideliu vandens kiekiu, rezultatas gali būti visai neblogas.

Ar mikrobangų krosnelė pavojinga?

Kitas dažnas mitas – kad mikrobangų krosnelė „spinduliuoja“ pavojingai. Taip, ji naudoja mikrobangų energiją, bet buitinės krosnelės sukurtos taip, kad ši energija liktų prietaiso viduje. FDA nurodo, kad JAV gamintojai privalo sertifikuoti mikrobangų krosneles pagal griežtą radiacinės saugos standartą, o tinkamai naudojamos ir nepažeistos krosnelės laikomos saugiomis.

Tai nereiškia, kad galima ignoruoti prietaiso būklę. Jei durelės pažeistos, tarpinės sulūžusios, krosnelė buvo daužyta, nesandariai užsidaro ar veikia neįprastai, jos naudoti nereikėtų. FDA pataria nenaudoti krosnelės, jei durelės tinkamai neužsidaro, yra sulenktos, pažeistos vyriai, skląsčiai ar sandarinimo paviršiai.

Taip pat nereikia stovėti prisiglaudus veidu prie durelių ir stebėti, kaip sukasi lėkštė. Tai nėra panikos klausimas, labiau sveiko proto įprotis. EPA taip pat nurodo, kad FDA pataria nestovėti tiesiai prisiglaudus prie veikiančios mikrobangų krosnelės.

Ko tikrai nederėtų dėti į mikrobangų krosnelę?

Pirmiausia – metalo. Metaliniai indai, folija, šakutės, šaukštai ar dekoruoti indai su metaliniais krašteliais gali sukelti kibirkščiavimą ir sugadinti prietaisą. Kai kurios krosnelės turi specialias instrukcijas dėl tam tikrų metalinių grotelių ar pakuočių, bet buityje saugiausia taisyklė paprasta: jei nesate tikri, metalo nedėkite.

Antra – ne visi plastikai tinka mikrobangų krosnelei. Reikia naudoti tik indus, kurie aiškiai pažymėti kaip tinkami mikrobangėms. Harvard Health apie plastiko kaitinimą mikrobangėje pabrėžia, kad tik indai, išlaikę bandymus, gali būti žymimi kaip „microwave safe“.

Trečia – atsargiai su sandariais produktais. Kiaušinis su lukštu, uždarytas indelis, sandariai užsuktas stiklainis ar dešrelė be pradūrimų gali sprogti dėl susikaupusio garų slėgio. Spencerio eksperimentas su kiaušiniu tai parodė labai anksti, tik tada tai buvo laboratorinis atradimas, o šiandien – paprasta virtuvės taisyklė.

Kodėl kai kurie patiekalai mikrobangėje tampa „guminiai“?

Mikrobangų krosnelė labai gerai šildo vandenį turinčius produktus, bet ne visada gražiai elgiasi su tekstūra. Pica tampa minkšta, kepta mėsa gali išsausėti, bandelė pavirsti keista kempine, o bulvytės praranda traškumą. Taip yra todėl, kad mikrobangės stiprioji pusė – greitas kaitinimas, o ne traškios plutelės kūrimas.

Įprastoje orkaitėje ar keptuvėje paviršius gali apskrusti, nes vyksta sausas kaitinimas ir aukštesnė paviršiaus temperatūra. Mikrobangų krosnelė dažniau šildo drėgmę pačiame produkte, todėl traškumas greitai dingsta. Todėl likusią picą kartais geriau šildyti keptuvėje, o mikrobangę naudoti sriuboms, troškiniams, košėms, ryžiams, daržovėms ar patiekalams, kuriems nereikia traškaus paviršiaus.

Vis dėlto mikrobangė puikiai tinka tam, kam ji ir buvo pamėgta: greitai pašildyti. Jei maistą uždengsite, įpilsite kelis lašus vandens ten, kur reikia drėgmės, pamaišysite ir neperkaitinsite, rezultatas dažnai bus gerokai geresnis.

Mažas prietaisas, kuris pakeitė žmonių valgymo įpročius

Mikrobangų krosnelė pakeitė ne tik virtuvės techniką, bet ir tai, kaip žmonės planuoja maistą. Ji padarė likučius daug patogesnius. Anksčiau pašildyti vakar dienos troškinį reiškė traukti puodą, jungti viryklę ir plauti papildomus indus. Su mikrobange užtenka lėkštės ir kelių minučių.

Ji taip pat prisidėjo prie šaldytų patiekalų ir greito maisto namuose populiarumo. Viena vertus, tai labai patogu. Kita vertus, tai pakeitė žmonių įpročius: kai maistas paruošiamas per kelias minutes, lengviau rinktis ne gaminimą, o pašildymą. Pats prietaisas nėra nei geras, nei blogas – viską lemia tai, ką į jį dedame.

Mikrobangė gali pašildyti daržoves, sriubą, žuvį, kruopas ar naminius likučius. Bet ji taip pat gali kasdien sukti itin perdirbtus šaldytus patiekalus. Problema tuomet ne mikrobangos, o pasirinkimo. Prietaisas tik sutrumpina kelią iki to, ką nusprendėme valgyti.

Kaip mikrobangę naudoti protingiau?

Pirmas patarimas – šildyti trumpiau, bet keliais etapais. Vietoje to, kad iškart nustatytumėte 4 minutes, geriau šildyti 1–2 minutes, pamaišyti ir tęsti. Taip maistas sušyla tolygiau, o rizika perkaitinti vieną vietą mažėja.

Antras patarimas – naudoti dangtį, bet ne sandariai uždaryti. Dangtis padeda išlaikyti drėgmę ir sumažina taškymąsi, bet garams turi būti kur išeiti. Trečias – leisti maistui pastovėti minutę po šildymo. Tuo metu šiluma dar pasiskirsto, todėl maistas gali tapti tolygesnis.

Ketvirtas – nenaudoti atsitiktinių plastikinių dėžučių vien todėl, kad jos „atrodo tvirtos“. Mikrobangė nėra vieta eksperimentuoti su neaiškiu plastiku. Penktas – valyti vidų. Pridžiūvę riebalai ir maisto likučiai ne tik nemaloniai kvepia, bet ir gali kaisti, taškytis bei gadinti skonį.

Išradimas, kuris prasidėjo nuo ištirpusio saldainio

Mikrobangų krosnelės istorija tokia įdomi todėl, kad ji nebuvo suplanuota kaip buitinės technikos revoliucija. Percy Spenceris nebandė sukurti prietaiso, kuris vieną dieną stovės milijonuose virtuvių. Jis dirbo su radarų technologija. O tada pastebėjo ištirpusį saldainį, uždavė teisingą klausimą ir ėmė bandyti.

Iš pradžių buvo keistas incidentas kišenėje. Tada popkornai laboratorijoje. Tada sprogęs kiaušinis. Vėliau – didžiulės, brangios „Radarange“ krosnelės. Ir tik po daugelio metų – mažesni, pigesni, paprastesni prietaisai, kurie tapo tokie įprasti, kad šiandien apie jų kilmę beveik niekas nesusimąsto.

Tai viena tų istorijų, kurios primena: kai kurie išradimai gimsta ne tada, kai žmogus ieško tobulo atsakymo, o tada, kai jis pastebi keistą smulkmeną ir nesugeba jos pamiršti. Mikrobangų krosnelė prasidėjo ne nuo vakarienės recepto, o nuo radarų laboratorijos ir ištirpusio saldainio. O baigėsi prietaisu, kuris kasdien tyliai sukasi mūsų virtuvėse, šildo vakarienę ir primena, kad net dideli atradimai kartais prasideda nuo labai mažo „kas čia ką tik nutiko?“