Pamirškite hortenzijas – šis neįprastas augalas vasarą pavagia visą dėmesį: žydi nuo birželio iki rugpjūčio

Hortenzijos, rožės ir bijūnai Lietuvos soduose jau seniai tapo beveik klasika. Gražu, pažįstama ir patikima, tačiau kartais norisi pasodinti ką nors tokio, prie ko vasarą sustotų net pro šalį einantis kaimynas. Vienas iš tokių augalų – sparaksis (Sparaxis). Jo žiedai atrodo tarsi specialiai išpiešti: ryškios spalvos, kontrastingi centrai ir taisyklinga, žvaigždę primenanti forma.

Sparaksis nėra tas augalas, kurį pamatysite kiekviename antrame gėlyne, todėl sode jis iš karto išsiskiria. Geriausia tai, kad norint įspūdingo rezultato nereikia auginti didžiulio krūmo ar laukti kelerius metus. Pasodinus kelias grupes sparaksių tinkamoje vietoje, vasarą galima sulaukti tikros spalvų bangos.

Vis dėlto yra vienas dalykas, kurį Lietuvos sodininkams būtina žinoti iš anksto: nors sparaksis yra daugiametis augalas, mūsų žiemos jam per šaltos, todėl palikti jo žemėje taip, kaip paliekame daugelį įprastų daugiamečių gėlių, nereikėtų.

Kodėl sparaksis taip įspūdingai atrodo gėlyne?

Didžiausias sparaksio privalumas – jo žiedai. Jie gali būti balti, geltoni, oranžiniai, rausvi, raudoni, violetiniai, o žiedo centre dažnai matyti tamsesnis arba ryškiai kontrastuojantis raštas. Dėl to net nedidelė šių augalų grupė atrodo labai dekoratyviai.

Sparaksiai ypač gražūs tada, kai sodinami ne po vieną, o nedidelėmis grupėmis. Vienas augalas gali tiesiog pasimesti tarp kitų gėlių, tačiau 10–20 kartu pasodintų augalų jau sukuria visiškai kitą vaizdą. Iš toliau toks plotelis atrodo tarsi spalvingas kilimas.

Priklausomai nuo veislės ir augimo sąlygų, sparaksiai paprastai nėra milžiniški augalai, todėl juos patogu sodinti prie takelių, terasos, gėlyno priekyje ar tarp kitų vasarą žydinčių augalų. Jie gražiai dera su dekoratyvinėmis žolėmis, žemesniais daugiamečiais augalais ir kitomis svogūninėmis ar gumbasvogūninėmis gėlėmis.

Dar vienas privalumas – sparaksį galima auginti ne tik gėlyne, bet ir didesniame vazone. Tai gera išeitis tiems, kurie turi tik terasą ar balkoną. Be to, rudenį su vazonu augintais sparaksiais mažiau darbo – nereikia ieškoti svogūnėlių visame gėlyne.

Svarbiausia vieta: be saulės stebuklo nebus

Jeigu yra viena taisyklė, kurios auginant sparaksį geriau neignoruoti, tai būtų saulėta vieta. Šis augalas kilęs iš šiltesnio klimato ir mėgsta šviesą bei šilumą. Pasodinus jį prie namo šiaurinės sienos arba po tankiu medžiu, rezultatas gali nuvilti – lapai augs, tačiau žiedų gali būti gerokai mažiau.

Todėl rinkitės vietą, kuri didžiąją dienos dalį gauna tiesioginės saulės. Labai tinka nuo vėjo šiek tiek apsaugotas pietinis ar pietvakarinis gėlynas.

Ne mažiau svarbi ir dirva. Sparaksiui nepatinka vietos, kur po lietaus ilgai stovi vanduo. Jei gumbasvogūniai nuolat mirks šlapioje ir sunkioje žemėje, jie gali pradėti pūti. Dėl to molingoje dirvoje verta pasirūpinti geresniu drenažu ir ją pagerinti kompostu bei puresne medžiaga.

Laistyti reikia protingai. Augimo ir žydėjimo metu žemė neturėtų visiškai išdžiūti, tačiau nuolat šlapia lysvė taip pat nėra geras variantas. Paprasčiausia taisyklė – geriau palaistyti rečiau, bet normaliai, negu kiekvieną vakarą pilti po truputį vandens.

Kada sodinti, kad vasarą sulauktumėte žiedų?

Lietuvoje sparaksio gumbasvogūnius saugiausia sodinti pavasarį, kai dirva jau sušilusi ir stiprių šalnų pavojus praktiškai praėjęs. Skubėti ankstyvą balandį neverta – šiam augalui šalta ir šlapia dirva yra gerokai pavojingesnė negu keliomis savaitėmis vėlesnis sodinimas.

Norint ilgesnio žydėjimo galima pasinaudoti paprastu triuku: visų gumbasvogūnių nesodinti tą pačią dieną. Dalį pasodinkite pirmiau, o kitą dalį – maždaug po savaitės ar dviejų. Tuomet augalai vystysis ne visiškai vienodu tempu ir žiedais galėsite džiaugtis ilgiau.

Žydėjimo laikas priklausys nuo veislės, sodinimo datos ir konkrečios vasaros. Šiltomis sąlygomis pirmųjų žiedų galima sulaukti vasaros pradžioje, o skirtingais etapais pasodinti augalai gali puošti gėlyną didelę vasaros dalį.

Auginant vazone galima pradėti dar anksčiau. Gumbasvogūnius galima pasodinti į indą ir pradžioje laikyti šviesioje, nuo šalčio apsaugotoje vietoje, o orams sušilus išnešti į terasą.

Didžiausia klaida laukia rudenį

Vasarą sparaksis daug problemų nesukelia. Daugiausia klausimų atsiranda rudenį, kai naktys pradeda vėsti. Čia jo nereikėtų vertinti taip pat kaip narcizų, tulpių ar kitų Lietuvoje įprastų svogūninių augalų.

Sparaksis mėgsta šilumą ir nėra patikimai atsparus mūsų žiemoms. Todėl po vegetacijos, kai lapai pradeda gelsti ir nykti, gumbasvogūnius geriausia iškasti. Juos reikia atsargiai nuvalyti nuo žemių, išdžiovinti ir iki pavasario laikyti sausoje, vėsioje, tačiau neužšąlančioje vietoje.

Svarbu neskubėti nukirpti dar visiškai žalių lapų. Kol lapai žali, augalas per juos kaupia maisto medžiagas kitam sezonui. Jeigu viską nupjausite vos nužydėjus paskutiniam žiedui, gumbasvogūniai kitais metais gali būti silpnesni.

Rudeninis iškasimas gal ir skamba kaip papildomas darbas, tačiau realybėje tai užima nedaug laiko. Ypač jei sparaksiai auginami vienoje aiškiai pažymėtoje gėlyno vietoje arba vazonuose.

Ir būtent čia slypi visas šio augalo kompromisas. Tai nėra gėlė, kurią galima pasodinti ir dešimt metų visiškai pamiršti. Tačiau už nedidelį papildomą darbą rudenį vasarą gaunate tai, ko sunku tikėtis iš daugelio įprastų augalų – labai ryškius, neįprastus ir iš tolo pastebimus žiedus.

Jeigu rožių, bijūnų ir hortenzijų jūsų sode jau pakanka, kitą pavasarį verta palikti nedidelį lopinėlį sparaksiui. Nebūtina keisti viso gėlyno. Kartais užtenka vos keliolikos gumbasvogūnių, kad įprastas sodo kampas vasarą atrodytų visiškai kitaip.