Žali pomidorai gali sunokti namuose: klaida, dėl kurios dalis derliaus supūva dar prieš parausdama

Rugsėjį darže dažnai lieka tas pats vaizdas: lapai jau pavargę, naktys šąla, o ant krūmų vis dar kabo gražūs, bet žali pomidorai. Ranka nekyla jų išmesti, bet ir palikti lauke baisu, nes pirmos rimtesnės šalnos gali per vieną naktį sugadinti visą derlių.

Gera žinia ta, kad žalieji pomidorai tikrai gali sunokti namuose. Bloga žinia – sunoks ne visi. Ir būtent čia daugelis padaro klaidą: parsineša viską, kas dar liko ant krūmo, sudeda į dėžę ir po kelių dienų nustemba, kodėl vietoj raudonų pomidorų atsirado minkšti, dėmėti ir nemaloniai kvepiantys vaisiai.

Nokinimui tinka ne bet kokie žali pomidorai. Reikia žinoti vieną paprastą požymį.

Sunoks tik tie pomidorai, kurie jau „subrendę žali“

Pomidoras gali atrodyti žalias, bet viduje jis jau gali būti pasiruošęs nokti. Tokius vaisius daržininkai dažnai vadina „prinokusiais žaliais“ pomidorais. Jie jau būna pasiekę pilną arba beveik pilną dydį, jų odelė tampa šviesesnė, kartais balkšvai žalia, nebe tokia tamsi ir kieta kaip visai jauno vaisiaus.

Tai svarbiausias skirtumas. Jei pomidoras dar mažas, tamsiai žalias, kietas ir akivaizdžiai nespėjęs užaugti, namuose jis dažniausiai ne sunoks, o pradės gesti. Tokį galima panaudoti tik ten, kur tinka žali pomidorai, pavyzdžiui, konservavimui, bet tikėtis gražaus raudonumo neverta.

Patikimas orientyras paprastas: vaisius turėtų būti bent trijų ketvirtadalių savo galutinio dydžio. Jei pomidoras atrodo beveik toks, koks turėtų būti, tik dar neparaudęs, jis turi šansų. Jei jis dar aiškiai „vaikiškas“, dėžėje stebuklo greičiausiai nebus.

Pirmiausia atrinkite, o tik tada dėkite į dėžę

Parsinešus pomidorus į namus, nereikėtų jų iškart suversti į vieną krūvą. Pirmiausia verta ramiai peržiūrėti kiekvieną vaisių. Į nokinimą dėkite tik sveikus, blizgančius, neįtrūkusius pomidorus be minkštų vietų, rudų dėmių ar pelėsio žymių.

Jei pomidoras jau įskilęs, sumuštas ar pradėjęs minkštėti, jis gali sugadinti ir šalia esančius vaisius. Tokius geriau sunaudoti pirmiausia arba atidėti atskirai. Vienas prastas pomidoras dėžėje kartais padaro daugiau žalos nei visa vėsi naktis darže.

Pomidorus galima atsargiai nuvalyti, jei ant jų yra žemių. Jei plaunate, labai svarbu leisti jiems visiškai išdžiūti. Drėgnas pomidoras uždaroje dėžėje – beveik kvietimas pelėsiui. Todėl prieš sandėliavimą vaisiai turi būti sausi.

Derlių geriausia nuimti iki šalnų. Net jeigu pomidoras po šalnos atrodo dar visai gerai, jo audiniai jau gali būti pažeisti, o toks vaisius daug greičiau genda.

Pomidorams nereikia saulės – jiems reikia tinkamos temperatūros

Daugelis mano, kad žalius pomidorus būtina dėti ant palangės, kad juos „pagaudytų“ saulė. Iš tiesų šviesa nėra pagrindinis dalykas. Pomidorai sunoksta ne todėl, kad į juos šviečia saulė, o todėl, kad vaisiuje vyksta natūralūs nokimo procesai.

Daug svarbesnė yra temperatūra. Jei kambaryje laikosi apie 18–21 laipsnis šilumos, pomidorai paprastai sunoksta maždaug per dvi savaites. Jei temperatūra vėsesnė, apie 13 laipsnių, procesas užtrunka ilgiau – tris ar keturias savaites.

Tačiau per šaltai laikyti jų nereikėtų. Žemesnėje nei 10 laipsnių temperatūroje pomidorų skonis gali suprastėti. Todėl šaldytuvas ar labai vėsus rūsys nėra geriausia vieta, jei norite ne tik raudonos spalvos, bet ir normalesnio skonio.

Yra ir gudrybė: dalį pomidorų galima laikyti šiltesnėje vietoje, kad jie sunoktų greičiau, o dalį – šiek tiek vėsiau, kad visas derlius neparaustų vienu metu. Taip nereikės per kelias dienas suvalgyti ar perdirbti visos dėžės.

Nedėkite jų į krūvą

Dar viena dažna klaida – pomidorai sudedami vienas ant kito, kaip bulvės ar obuoliai. Taip laikant jie greičiau susispaudžia, prastai vėdinasi ir lengviau pradeda pūti.

Geriausia pomidorus sudėti į dėžę vienu sluoksniu. Idealu, jei jie nesiliečia vienas su kitu. Jei vietos mažai, galima kiekvieną pomidorą suvynioti į laikraštį arba popierių. Taip vieno vaisiaus gedimas lėčiau persiduoda kitiems, o drėgmė pasiskirsto tolygiau.

Vis dėlto suvyniojus į popierių nereikėtų pamiršti tikrinti. Kas kelias dienas verta atidaryti dėžę ir peržiūrėti, kas vyksta. Prinokusius pomidorus išimkite, suminkštėjusius ar pradėjusius gesti pašalinkite iškart.

Vienas bananas arba obuolys gali pagreitinti nokimą

Jei norite, kad pomidorai paraustų greičiau, į dėžę galima įdėti prinokusį obuolį, bananą arba jau sunokusį pomidorą. Šie vaisiai išskiria etileną – natūralias dujas, kurios skatina nokimą.

Tai paprastas, bet veiksmingas būdas. Tik svarbu nepersistengti. Jei į dėžę įdėsite bananą ir pamiršite ją savaitei, procesas gali pasisukti ne ta kryptimi: vaisiai pradės nokti per greitai, kauptis drėgmė, atsiras minkštų vietų.

Todėl toks metodas geriausiai veikia tada, kai pomidorus tikrinate reguliariai. Pamatėte, kad dalis jau rausvėja – išimkite prinokusius, o likusiems leiskite tęsti procesą.

Drėgmė gali viską sugadinti

Nokinant pomidorus namuose reikia išlaikyti pusiausvyrą. Jei oras per sausas, vaisiai gali pradėti raukšlėtis ir džiūti. Jei per drėgnas, jie tampa jautresni pelėsiui ir puviniui.

Todėl nelaikykite pomidorų sandariai uždarytuose plastikiniuose maišuose. Dėžė, popierius, vėdinama vieta ir reguliarus tikrinimas yra daug geresnis pasirinkimas.

Jei pastebite, kad pomidoras tapo labai minkštas, pradėjo tekėti ar skleisti nemalonų kvapą, jo geriau nebegelbėti. Jeigu suminkštėjusi tik nedidelė vieta, o likęs vaisius atrodo ir kvepia normaliai, minkštą dalį galima nupjauti, o likusią sunaudoti. Tačiau su pelėsiu geriau nerizikuoti.

Ką verta prisiminti

Žalieji pomidorai namuose sunoksta, bet tik tada, jei jie jau buvo pakankamai subrendę dar ant krūmo. Rinkitės pilno dydžio arba beveik pilno dydžio sveikus vaisius, laikykite juos sausus, nedėkite į krūvą ir nelaikykite per šaltai.

O jei norite paspartinti procesą, šalia padėkite obuolį, bananą arba prinokusį pomidorą. Toks mažas triukas gali išgelbėti ne vieną rugsėjo derliaus dėžę.