Dvi įkrovimo dienos elektromobilio savininkui kainavo 2000 eurų: kas nutiko?

Elektromobilio savininkui tai turėjo būti visiškai paprasta kelionė: atvažiuoji į oro uostą, prijungi automobilį prie lėto įkrovimo stotelės, išskrendi kelioms dienoms, o grįžęs randi pilnai įkrautą automobilį ir susimoki tik už sunaudotą elektrą. Skamba patogiai, logiškai ir net ekonomiškai. Tačiau vienam vairuotojui Austrijoje toks planas virto 2000 eurų sąskaita, nors automobilis prie stotelės stovėjo tik dvi dienas.

Ši istorija svarbi ne tik elektromobilių vairuotojams Austrijoje. Ji labai aiškiai parodo spąstus, į kuriuos gali patekti bet kuris žmogus, naudojantis universalias įkrovimo korteles ar programėles. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kaina priklauso nuo pačios stotelės, tačiau realybėje galutinę sąskaitą kartais lemia ne oro uostas, ne stovėjimo aikštelė ir net ne vietinis įkrovimo operatorius, o tarpininkas, per kurį vairuotojas autorizuoja įkrovimą.

Vairuotojas tikėjosi mokėti tik už elektrą

Austras elektromobiliu atvyko į Graco oro uostą ir paliko automobilį prie lėtojo įkrovimo stotelės. Jis buvo išvykęs dviejų dienų komandiruotei, todėl toks sprendimas atrodė patogus: kol žmogus keliauja, automobilis kraunasi. Oro uosto informacijoje buvo pabrėžiama, kad elektromobilių savininkai moka tik už faktiškai suvartotą elektros energiją, o ne už laiką, kurį automobilis praleidžia prijungtas prie stotelės.

Būtent tai ir sukūrė saugumo jausmą. Jei stotelė lėta, o automobilis stovi oro uoste, vairuotojas natūraliai mano, kad čia viskas pritaikyta ilgesniam stovėjimui. Juk oro uoste žmonės retai palieka automobilį valandai. Dažniausiai tai būna diena, dvi ar visa savaitė. Todėl mintis, kad už dvi dienas gali ateiti kelių tūkstančių eurų sąskaita, daugeliui net nekiltų.

Sąskaita atėjo ne iš ten, iš kur vairuotojas tikėjosi

Grįžęs vairuotojas nesitikėjo jokios dramos, tačiau vėliau gauta mėnesinė sąskaita jį pribloškė. Už dvi dienas prie įkrovimo stotelės buvo priskaičiuota apie 2000 eurų. Iš pradžių atrodė, kad kaltas oro uostas arba vietinis įkrovimo tinklas, tačiau paaiškėjo, kad istorija gerokai painesnė.

Oro uosto teritorijoje veikė keli įkrovimo paslaugų teikėjai. Vietiniai tarifai, pagal pateiktą informaciją, nebuvo tokie, kad per dvi dienas būtų įmanoma pasiekti 2000 eurų sumą. Net ir tais atvejais, kai taikomas papildomas mokestis už ilgą stovėjimą prie stotelės, jis paprastai skaičiuojamas daug mažesnėmis sumomis. Vadinasi, problema buvo ne pačioje stotelėje, o būde, kuriuo vairuotojas pasirinko atsiskaityti.

Tikrieji spąstai buvo universali įkrovimo kortelė

Vairuotojas naudojosi universalia įkrovimo kortele. Tokios kortelės atrodo labai patogios: viena kortelė arba programėlė leidžia prisijungti prie skirtingų įkrovimo tinklų, nereikia kiekvieną kartą registruotis naujoje sistemoje, o mėnesio pabaigoje gaunama viena bendra sąskaita. Tačiau būtent čia ir slypi didžiausia rizika. Universali kortelė nebūtinai taiko tuos pačius tarifus, kuriuos matote prie konkrečios stotelės.

Šiuo atveju kortelės išdavėjo sąlygose buvo numatytas didžiulis mokestis už per ilgą automobilio laikymą prijungtą prie įkrovimo vietos. Skelbiama, kad tarifas siekė net 1000 eurų per dieną. Taip dvi dienos pavirto 2000 eurų sąskaita. Vairuotojas tikėjosi, kad galioja oro uosto reklamuojamos sąlygos, tačiau kortelės sistema pritaikė savo taisykles.

Kodėl tai pavojinga ir Lietuvos vairuotojams?

Elektromobilių įkrovimas visoje Europoje tampa patogesnis, bet kartu ir sudėtingesnis. Vairuotojas mato stotelę, QR kodą, kortelių skaitytuvą, programėlę, tarpininko kortelę, roamingo paslaugą, skirtingus operatorius ir skirtingus tarifus. Iš išorės tai atrodo viena paslauga – įkrauti automobilį. Tačiau sąskaitą gali lemti visai kitas mechanizmas.

Lietuvos vairuotojams tai ypač aktualu keliaujant po užsienį. Jei naudojate vieną universalią kortelę visai Europai, ji gali būti patogi, bet prieš ilgesnį stovėjimą būtina patikrinti ne tik elektros kainą už kilovatvalandę, bet ir papildomus mokesčius. Kai kur gali būti taikomas mokestis už laiką po įkrovimo pabaigos, už užimtą vietą, už stovėjimą naktį, už ilgą prijungimą arba už naudojimąsi ne tiesioginiu operatoriaus apmokėjimu.

Kaip išvengti tokios sąskaitos?

Svarbiausia taisyklė paprasta: jei automobilį prie stotelės paliekate ilgiau nei kelioms valandoms, nepasikliaukite vien tuo, kas parašyta didelėmis raidėmis prie stotelės. Reikia patikrinti, kokias sąlygas taiko būtent tas atsiskaitymo būdas, kurį naudojate. Jei mokate tiesiogiai stotelės operatoriui QR kodu, banko kortele ar oficialia programėle, galioja vienos sąlygos. Jei naudojate universalią kortelę, gali galioti visai kitos.

Prieš paliekant automobilį oro uoste, prekybos centre ar viešbutyje kelioms dienoms, verta padaryti labai paprastą dalyką: programėlėje atsidaryti tarifų informaciją ir paieškoti žodžių apie „idle fee“, „blocking fee“, „parking fee“, „overstay“ arba mokestį už laiką po įkrovimo. Jei tokios informacijos nerandate arba ji neaiški, geriau rinktis tiesioginį mokėjimą stotelės operatoriui. Kartais kelios papildomos minutės prie stotelės gali sutaupyti šimtus ar net tūkstančius eurų.

Ši istorija parodo nemalonią elektromobilių infrastruktūros pusę: pats įkrovimas gali kainuoti nedaug, bet klaidingai pasirinktas atsiskaitymo būdas gali viską apversti aukštyn kojomis. Vairuotojas manė, kad moka už elektrą, o iš tiesų pateko į tarpininko tarifų spąstus. Ir būtent todėl prieš spaudžiant „pradėti įkrovimą“ verta pažiūrėti ne tik į baterijos procentus, bet ir į mažomis raidėmis paslėptas sąlygas.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!