Kodėl anksčiau žmonės rinkdavo įvairius rudeninius lapus ir dėdavo tarp knygų puslapių, kam to reikėdavo?
„Tik ne į tą knygą, ten dar pernai klevo lapas guli“, – tokią pastabą anksčiau buvo galima išgirsti ne vienuose namuose. Iš storos enciklopedijos, senos maldaknygės ar mokyklinio vadovėlio iškritęs trapus, jau parudavęs lapas dažnai atrodydavo lyg mažas laiškas iš kito rudens. Jis nebebuvo nei visai gyvas, nei visai nereikalingas.
Rudenį žmonės rinkdavo ne tik gražiausius klevo, ąžuolo ar beržo lapus. Jie juos džiovindavo tarp knygų puslapių, saugodavo dėžutėse, klijuodavo į sąsiuvinius, nešdavo į mokyklą ar laikydavo kaip prisiminimą. Iš pirmo žvilgsnio tai paprastas vaikiškas užsiėmimas, tačiau už jo slypėjo ir praktika, ir noras sustabdyti tai, kas gamtoje trunka labai trumpai.
Šiandien rudeninius vaizdus dažniau nufotografuojame telefonu ir po kelių dienų pamirštame tarp tūkstančių kitų nuotraukų. O lapas knygoje buvo daiktas, kurį galėjai paliesti, vėl atrasti po metų ir iš karto prisiminti konkrečią dieną – taką parke, kelionę pas gimines ar pirmą šalną kieme.
Knyga veikė kaip paprastas namų presas
Pagrindinė priežastis buvo labai žemiška: tarp sunkių knygos puslapių lapas išsitiesdavo ir pamažu išdžiūdavo. Spaudžiamas jis mažiau raitėsi, ne taip greitai pelijo, o jo forma išlikdavo aiškesnė. Tam nereikėjo nei specialių priemonių, nei pinigų – užtekdavo kelių popieriaus lapų ir knygos, kurios tuo metu niekas neskaitė.
Žinoma, knyga nebuvo pati geriausia vieta bet kokiam augalui. Drėgnas, ką tik nuo lietaus pakeltas lapas galėjo palikti dėmę, sulipti su puslapiais ar net sugadinti leidinį. Todėl kantriausi žmonės lapą pirmiausia nusausindavo, įdėdavo tarp švaraus popieriaus ir tik tada prispausdavo.
Tokiu būdu išdžiovinti lapai išlikdavo plokšti ir tinkami tolesniam naudojimui. Juos buvo galima įklijuoti į albumą, panaudoti atvirukui, rudeniškai kompozicijai ar mokyklos darbui. Paprasta knyga namuose atlikdavo tai, ką šiandien atliktų specialus augalų presas.
Ne kiekvienas lapas buvo tik gražus
Mokykloje rinkti lapus dažnai reikėdavo pažinti gamtą ne vien iš piešinio vadovėlyje. Vaikas parsinešdavo skirtingų medžių lapų, stebėdavo jų kraštus, gyslas, formą ir spalvą, o vėliau pasirašydavo, nuo kokio medžio jie surinkti. Taip atsirasdavo pirmieji herbariumai – ne visada tvarkingi, bet labai asmeniški.
Tokie rinkiniai mokė pastebėti, kad rudenį ant žemės guli ne vien „lapai“. Vieni yra smailūs ir dantyti, kiti skiautėti, vieni gelsta, kiti rausta, o dar kiti iki pat šalčių lieka beveik žali. Šis lėtas žiūrėjimas į gamtą buvo savotiška pamoka, kuri prasidėdavo kieme ir baigdavosi prie virtuvės stalo.
Suaugusieji taip pat rinkdavo augalus dėl pažinimo ar praktinių poreikių. Džiovinti lapai, žiedai ir žolynai padėdavo atsiminti, kas auga sode, pievoje ar miške, palyginti augalus skirtingais metais. Tai buvo paprastas būdas sukaupti mažą, namuose laikomą gamtos archyvą.
Vaikams tai buvo rudens lobis, o suaugusiesiems – prisiminimas
Rudeninis lapas ypač traukė tuo, kad jo grožis labai trumpas. Šiandien jis ryškiai raudonas, rytoj permirkęs lietuje, o po savaitės sutryptas prie šaligatvio. Įdėtas į knygą jis tarsi gaudavo dar vieną gyvenimą, nors spalvos ilgainiui blukdavo, o kraštai tapdavo trapūs.
Vaikui toks lapas galėjo būti trofėjus iš pasivaikščiojimo. Šeimai – prisiminimas apie sekmadienį miške ar kelionę į kitą miestą. Kartais lapas atsidurdavo knygoje visai netyčia: juo pažymėtas puslapis, į kurį norėta sugrįžti, o po metų jis jau būdavo tapęs nebyliu tos akimirkos ženklu.
Tokie daiktai vertingi ne todėl, kad yra reti ar brangūs. Jie saugo nuotaiką, kurios sunku nepamesti kasdienybėje: lėtesnį pasivaikščiojimą, pokalbį pakeliui namo, vaiko norą parsinešti „patį gražiausią“. Gal todėl seni lapai tarp knygų ir šiandien daugeliui sukelia šiltesnį jausmą nei idealiai ryški nuotrauka ekrane.
Kodėl šis įprotis beveik išnyko, bet vis dar turi prasmę
Dabar augalų rinkimą dažnai pakeičia telefonas: pakanka nufotografuoti medį, pasidalinti vaizdu ar programėle sužinoti jo pavadinimą. Tai greita ir patogu, ypač kai nereikia neštis namo drėgnų lapų bei galvoti, kur juos džiovinti. Tačiau greitis ne visada palieka tą patį ryšį su tuo, ką matei.
Be to, ne kiekvieną augalą dera skinti. Parkuose, saugomose teritorijose ar svetimuose soduose reikėtų elgtis pagarbiai, o rinkti tik nuo žemės nukritusius lapus ar tuos augalus, kurių gausu ir kurių neskurdiname. Knygų taip pat gaila: jei norisi pabandyti, geriau naudoti seną, tam skirtą storą leidinį arba kelias sunkesnes knygas, tarp jų įdėjus popieriaus.
Šį rudenį galima pasirinkti kelis lapus ne dėl pareigos, o dėl smalsumo. Pasižiūrėti, kaip jie pasikeis po savaitės, palyginti formas, įdėti į savo užrašų knygelę su data ir vieta. Tai mažas ritualas, kuris nieko nekainuoja, bet trumpam grąžina gebėjimą pastebėti metų laiką ne tik pro automobilio langą.
Žmonės dėdavo lapus tarp knygų ne vien tam, kad juos išdžiovintų. Jie bandė išsaugoti mažą, greitai praeinantį rudens gabalėlį – tokį, kurį vėliau randant tarp puslapių galima prisiminti daug aiškiau nei bet kurią kalendoriaus datą.
Įvertinkite šį straipsnį:
Kraunami duomenys...
Daugiau šia tema
Visos temos naujienos
Ieškote daugiau?
Komentarai