Sodininkai iki rugsėjo pabaigos dar spėja patręšti obelis: vienas šaukštas gali nulemti kitų metų derlių

Rugsėjo pabaiga sode visada ateina tyliai. Atrodo, dar vakar nuo obels rinkote paskutinius vaisius, po medžiu krito pageltę lapai, o šiandien jau aišku: sezonas baigiasi. Tačiau būtent dabar, kai daug kas sode jau nebenori nieko liesti, obeliai galima padaryti vieną labai svarbų darbą.

Ne pavasarį. Ne tada, kai medis jau pabudęs ir skuba krauti pumpurus.

Dabar.

Rudenį obelis nebeaugina naujų ūglių taip aktyviai, todėl jai nereikia azoto. Bet jai labai reikia kitko – jėgų šaknims, medienai, pasiruošimui šalčiui ir būsimam derliui. Todėl rugsėjo pabaigoje sodininkai dažniausiai renkasi trąšas su kaliu ir fosforu. Jos padeda medžiui ramiau išeiti į žiemą ir kitą pavasarį pradėti sezoną ne iš paskutinių jėgų.

Kodėl būtent dabar verta prisiminti obelis?

Daugelis obelį prisimena tik tada, kai ji žydi arba kai po ja pradeda kristi obuoliai. Bet medis dirba ir tada, kai atrodo, kad nieko nevyksta. Rugsėjo pabaigoje šaknys dar gali pasisavinti dalį maisto medžiagų, ypač jei dirva nėra visiškai atšalusi ir sausa. Todėl lengvas rudens tręšimas gali būti labai naudingas.

Svarbiausia nepersistengti. Obelis nėra daržas, kurį galima kas kelias dienas „pamaitinti“ stipriu mišiniu. Jai nereikia keturių skirtingų trąšų iš karto. Pakanka pasirinkti vieną tinkamą variantą ir panaudoti jį protingai.

Paprasta taisyklė tokia: trąšos beriamos ne prie pat kamieno, o maždaug ten, kur baigiasi laja. Būtent toje vietoje dirvoje yra daugiausia aktyvių smulkiųjų šaknelių, kurios ir pasiima maistines medžiagas. Jei viską supilsite prie kamieno, naudos bus mažiau.

Kalio sulfatas – kai obeliui reikia tvirčiau pasiruošti žiemai

Kalio sulfatas yra vienas paprasčiausių rudens pasirinkimų. Jis tinka tada, kai norisi sustiprinti medį prieš šaltąjį sezoną. Kalis padeda augalui geriau subrandinti audinius, lengviau atlaikyti šalčius ir mažiau kentėti nuo žiemos streso.

Vieną valgomąjį šaukštą kalio sulfato galima ištirpinti kibire vandens ir palaistyti dirvą aplink obelį, maždaug pagal lajos kraštą. Jei dirva labai sausa, prieš tręšiant verta ją šiek tiek sudrėkinti paprastu vandeniu, kad trąšos nepatektų į visiškai perdžiūvusią žemę.

Svarbu nesupilti tirpalo į vieną vietą. Geriau apeiti aplink medį ratu ir paskirstyti tolygiai. Taip obelis gaus naudą ne viename taške, o per visą šaknų zoną.

Superfosfatas – lėtas, bet reikalingas pagalbininkas

Fosforas rudenį taip pat labai svarbus. Jis siejamas su šaknų stiprumu, pumpurų formavimusi ir bendru augalo gyvybingumu. Tačiau fosforas dirvoje juda lėtai, todėl su juo reikia elgtis kantriai.

Superfosfato nereikėtų tiesiog palikti krūvelėje ant žemės. Granules geriau paskleisti po laja, lengvai įterpti į viršutinį dirvos sluoksnį ir tada palaistyti. Taip jos po truputį pradės tirpti ir pasieks šaknis.

Jei obelis sena, didelė ir seniai netręšta, vienas šaukštas stebuklo nepadarys, bet kaip lengvas rudens papildymas toks būdas gali būti naudingas. Ypač jei medis šiemet davė daug vaisių ir akivaizdžiai išnaudojo daug jėgų.

Kalio magnio sulfatas – kai norisi dvigubos naudos

Kalio magnio sulfatas naudingas tada, kai norisi duoti ne tik kalio, bet ir magnio. Magnis svarbus lapams ir bendrai augalo būklei, nors rudenį jo poveikis jau neatrodo toks matomas kaip vasarą. Vis dėlto obeliai tai gali būti geras papildymas, ypač jei dirva lengva, smėlinga ar greitai išplaunama lietaus.

Šias trąšas galima naudoti panašiai kaip kalio sulfatą: arba ištirpinti vandenyje, arba paskleisti sausas ir po to palaistyti. Visada verta pažiūrėti į pakuotės normą, nes skirtingų gamintojų koncentracija gali skirtis.

Čia svarbiausia ne „kuo daugiau, tuo geriau“, o priešingai – mažiau, bet tiksliai. Per stiprus tręšimas rudenį medžiui gali ne padėti, o sukelti papildomą stresą.

Kaulų miltai – tiems, kurie neskuba rezultato

Kaulų miltai veikia lėčiau. Tai nėra trąša, kurią panaudojus kitą savaitę matysite akivaizdų pokytį. Juose yra fosforo, kuris atsipalaiduoja palaipsniui, todėl toks pasirinkimas labiau primena investiciją į ateitį.

Miltus galima paskleisti keliose vietose po obels laja, lengvai įmaišyti į viršutinį dirvos sluoksnį ir palaistyti. Ypač patogu tai daryti tada, kai aplink medį vis tiek tvarkote nukritusius lapus, purenate žemę ar ruošiate sodą žiemai.

Kaulų miltai patinka tiems sodininkams, kurie nenori labai „aštrių“ mineralinių sprendimų. Jie veikia švelniau, tačiau ir čia nereikia persistengti. Obelis nėra dėžutė, į kurią galima berti viską iš eilės.

Viena klaida gali sugadinti visą naudą

Didžiausia klaida – panaudoti visas keturias trąšas vienu metu. Jei kalio sulfatas gerai, superfosfatas gerai, kalio magnis gerai ir kaulų miltai gerai, dar nereiškia, kad viską reikia sumaišyti į vieną „rudens kokteilį“.

Obeliai pakanka vieno pasirinkto varianto. Jei norite duoti kalio – rinkitės kalio sulfatą arba kalio magnio sulfatą. Jei norite fosforo – galima rinktis superfosfatą arba kaulų miltus. Svarbu trąšas paskirstyti aplink lajos zoną, neberti prie kamieno ir nepamiršti vandens.

Rugsėjo pabaigos tręšimas nėra magiškas ritualas, kuris vienas garantuos pilnas šakas obuolių. Derlių lemia ir veislė, ir genėjimas, ir ligos, ir pavasario šalnos, ir vasaros sausra. Bet rudenį pamaitinta obelis į žiemą išeina stipresnė.

O kartais sode tiek ir tereikia – ne didelių darbų, o vieno laiku padaryto šaukšto.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!