Martynas po 19 metų užsienyje sugrįžo į gimtąjį kraštą – po kelių mėnesių suprato, kad pasikeitė ne tik Lietuva

Kai Martynas prieš 19 metų išvažiavo iš Lietuvos, jam buvo 24-eri. Tuo metu atrodė, kad išvyksta neilgam – užsidirbti pinigų, atsistoti ant kojų ir po kelerių metų grįžti. Tačiau vieni metai virto penkeriais, penkeri – dešimčia, o galiausiai didžioji jo suaugusio gyvenimo dalis prabėgo užsienyje.

Gyvendamas Airijoje jis susikūrė gana stabilų gyvenimą. Dirbo, vėliau pradėjo vadovauti nedidelei komandai, išsinuomojo geresnį būstą, turėjo draugų. Tačiau kuo vyresnis darėsi, tuo dažniau pagaudavo save galvojantį apie Lietuvą.

Apie gimtojo miestelio gatves. Apie ežerą, prie kurio vasaromis važiuodavo su draugais. Apie tėvų namus. Apie lietuvišką rudenį, kurio, kaip pats sakydavo, Airijoje kažkodėl niekada nepavykdavo pajusti taip pat.

Todėl sulaukęs 43-ejų Martynas priėmė sprendimą, kurį galvoje nešiojosi daugybę metų.

Jis grįžo į Lietuvą visam laikui.

Pirmąsias savaites jautėsi taip, lyg pagaliau būtų sugrįžęs ten, kur visada turėjo būti. Tačiau po kelių mėnesių suprato dalyką, kuriam nebuvo pasiruošęs: vieta, kurios ilgėjosi beveik du dešimtmečius, jo atmintyje „gyveno” visai kitaip nei tikrovėje.

Pirmomis savaitėmis viskas atrodė beveik tobula

Martynas grįžo pavasarį. Jis išsinuomojo butą netoli gimtojo miestelio centro, nusipirko naudotą automobilį ir pirmosiomis dienomis daug vaikščiojo.

Atrodė gera net girdėti žmones kalbant lietuviškai parduotuvėje.

Jis specialiai nuėjo prie mokyklos, kurią kadaise lankė, praėjo pro seną stadioną, užsuko į kepyklėlę, kurios jo jaunystėje dar nebuvo.

Net miestelio kvapas jam atrodė pažįstamas.

Pirmą savaitgalį pasikvietė kelis senus draugus. Jie juokėsi prisiminę jaunystę, vardijo žmones, kurių seniai nebuvo matę, kalbėjo apie senus vakarėlius ir mokyklos laikus…

Tą vakarą Martynas pagalvojo: štai, būtent dėl to aš sugrįžau.

Tačiau greitai paaiškėjo, kad viena vakarienė su senais draugais ir tikras kasdienis ryšys yra labai skirtingi dalykai.

Žmonės, kurių labiausiai ilgėjosi, jau turėjo savo gyvenimus

Martynas įsivaizdavo, kad grįžęs dažnai matysis su žmonėmis, kuriuos kadaise laikė artimiausiais draugais. Tačiau dauguma jų turėjo šeimas, vaikus, darbus, tėvus, kuriems reikėjo pagalbos, savo savaitgalio planus ir daugybę kasdienių pareigų.

„Reikia kada susitikti“, – girdėdavo Martynas.

Ir visi tai sakydavo nuoširdžiai.

Tik tas „kada“ kartais neateidavo kelias savaites.

Vieną penktadienio vakarą Martynas parašė trims seniems draugams siūlydamas išgerti kavos. Vienas vežė dukrą į varžybas, kitas buvo išvykęs pas uošvius, trečias atsakė tik kitą rytą.

Martynas liko namuose vienas. Tada pirmą kartą jam kilo keista mintis: užsienyje jis bent jau žinojo, kad gyvena toli nuo „savų” žmonių. Grįžus buvo sunkiau suprasti, kodėl tie žmonės lyg ir čia pat, tačiau vis tiek nebe tokie artimi.

Net gimtieji namai nebeatrodė tokie, kokius prisiminė

Martyno tėvas buvo miręs prieš kelerius metus, o mama vis dar gyveno sename šeimos name.

Grįžęs Martynas dažnai pas ją užsukdavo. Iš pradžių jam patiko net paprasčiausi dalykai – gerti kavą virtuvėje, nueiti į kiemą, atidaryti seną garažą. Tačiau po kurio laiko pastebėjo, kad namuose daug kas pasikeitę…

Tėvo vieta prie stalo tuščia.

Senas šuo, kurį prisiminė, seniai miręs.

Obelis, į kurią lipdavo vaikystėje, nupjauta.

Kaimynai pasikeitę, dalis senų namų renovuoti, kai kurie visai nugriauti.

Martynas suprato, kad jis ilgėjosi ne vien Lietuvos.

Jis ilgėjosi tam tikro gyvenimo laikotarpio.

Žmonių, kurie tada dar buvo šalia.

Savęs tokio, koks buvo būdamas dvidešimt ketverių.

O to susigrąžinti nebuvo įmanoma.

Net gimtieji namai nebeatrodė tokie, kokius prisiminėNuotrauka: Sukurta DI

Labiausiai jį nustebino tai, kad Lietuvoje pats jautėsi truputį svetimas

Užsienyje Martynas beveik du dešimtmečius buvo „lietuvis“.

Taip jį pažinojo bendradarbiai. Taip save pristatydavo naujiems žmonėms. Lietuva jam buvo namai, kuriuos vieną dieną ketino susigrąžinti.

Tačiau grįžęs pastebėjo, kad kai kurie jo įpročiai jau kitokie. Jis kitaip vertino darbą, punktualumą, bendravimą su klientais. Kartais nesuprasdavo vietinių juokų ar naujų posakių. Nežinojo dalies televizijos laidų, apie kurias kalbėdavo kiti. Net miestelio žmonės kartais vadindavo jį „airiu“, nors pats to nemėgo.

„Kažkokių keistų dalykų išmokai, čia viskas kitaip“, – kartą juokais pasakė pažįstamas.

Atrodytų, smulkmena. Tačiau Martynui tas sakinys įstrigo.

Visus tuos metus užsienyje jis galvojo esantis žmogus iš Lietuvos, kuris tiesiog gyvena kitur. O dabar pradėjo suprasti, kad per 19 metų pats tapo kažkuo tarp dviejų gyvenimų.

Po kelių mėnesių jis pirmą kartą rimtai pagalvojo apie grįžimą atgal

Didžiausias nusivylimas atėjo rudenį.

Pirmosios grįžimo emocijos jau buvo nurimusios. Martynas dirbo nuotoliniu būdu, todėl daug laiko leisdavo vienas. Seni draugai gyveno savo gyvenimus, mama anksti eidavo miegoti, o miestelis vakarais greitai nutildavo.

Vieną lietingą vakarą jis sėdėjo namuose ir naršė skrydžių bilietus į Dubliną.

Ne atostogoms. Jis rimtai galvojo, ar nepadarė klaidos grįždamas.

Airijoje turėjo draugų, mėgstamą kavinę, pažįstamas gatves. Ten buvo vietų, kuriose barmenas jau žinojo, ką jis užsisakys. Buvo žmonių, kurie sekmadienį parašydavo: „Važiuojam kur nors?“

Staiga Martynas suprato labai nepatogų dalyką: kol gyveno užsienyje, Lietuva jam atrodė kaip namai, bet kai grįžo į Lietuvą, pradėjo ilgėtis gyvenimo, kurį paliko užsienyje.

Lūžis įvyko tada, kai nustojo bandyti susigrąžinti senąjį gyvenimą

Ilgą laiką Martynas manė, kad problema yra miestelis.

Kad jis per daug pasikeitė.

Kad draugai nutolo.

Kad žmonės tapo užsiėmę.

Tačiau vieną dieną kalbėdamasis su motina išgirdo klausimą: „O kodėl tu vis nori, kad viskas būtų taip, kaip buvo prieš dvidešimt metų?“

Martynas iš pradžių net supyko, bet vėliau apie tai daug galvojo.

Jis suprato, kad grįžo ne kurti naujo gyvenimo – jis grįžo ieškoti senojo.

Tikėjosi, kad vėl turės tuos pačius draugus, tuos pačius savaitgalius, tą patį jausmą vaikštant gimtojo miestelio gatvėmis.

Tačiau per 19 metų pasikeitė visi. Ir jis pats labiausiai.

Nuo tos dienos Martynas nustojo bandyti gyventi taip, lyg jam vėl būtų 24-eri.

Naujas gyvenimas pradėjo kurtis visai kitose vietose

Martynas pradėjo daugiau važinėti po Lietuvą. Užsirašė į žygeivių grupę, nors anksčiau niekada savęs nelaikė žmogumi, kuris savaitgalį keltųsi šeštą ryto vien tam, kad eitų dvidešimt kilometrų mišku.

Ten susipažino su žmonėmis, kurių jaunystėje visai nepažinojo.

Vienas taip pat buvo grįžęs iš Norvegijos. Kita moteris po skyrybų persikėlė iš Vilniaus į mažesnį miestą. Dar vienas vyras apskritai buvo atsikraustęs iš kito Lietuvos krašto.

Martynas pastebėjo, kad su naujais žmonėmis kartais kalbėtis lengviau nei su senais draugais.

Nereikėjo nuolat bandyti atkurti to, kas buvo. Galima buvo pradėti nuo to, kas yra dabar.

Jis taip pat ėmė daugiau laiko leisti su motina. Ne vien užsukti į svečius, bet kartu nuvažiuoti į kitą miestą, nueiti pietauti, sutvarkyti seniai atidėliotus darbus.

Vieną dieną mama pasakė: „Gerai, kad grįžai. Bet nenoriu, kad dėl manęs čia sėdėtum nelaimingas.“

Martynas atsakė, kad jau nebesijaučia nelaimingas. Tiesiog suprato, jog grįžimas namo pasirodė esantis ne finišas – tai buvo dar viena pradžia.

Jis suprato, kad namai nėra vieta, kuri sustingusi tavęs laukia

Praėjus beveik metams nuo sugrįžimo Martynas jau nebesvarsto, ar reikėtų vėl išvažiuoti.

Kartais vis dar pasiilgsta Airijos. Pasiilgsta žmonių, su kuriais ten praleido daugybę metų. Pasiilgsta kai kurių vietų ir net tam tikros kasdienės rutinos.

Tačiau dabar dėl to nebejaučia, kad jo grįžimas buvo klaida. Jis tiesiog suprato, kad žmogus gali turėti daugiau nei vienus namus. Ir kad namai nebūtinai yra vieta, kurioje viskas pažįstama.

Kartais namai yra vieta, kurioje nusprendi kurti gyvenimą iš naujo.

Pasikeitė ne tik Lietuva

Martynas šiandien sako, kad didžiausia jo klaida buvo manyti, jog išvykęs palieka Lietuvą tokią, kokia ji yra, o pats po daugelio metų tiesiog sugrįš į tą patį tašką.

Tačiau gyvenimas tuo metu nesustojo.

Lietuva keitėsi.

Miestelis keitėsi.

Jo šeima keitėsi.

Draugai keitėsi.

Ir 24-erių Martynas, kuris kadaise sėdo į lėktuvą su vienu lagaminu, per tuos 19 metų taip pat tapo kitu žmogumi.

Gal todėl dabar jis jau nebesako: „Grįžau ten, iš kur išvažiavau.“

Sako kitaip: „Grįžau pažiūrėti, ar čia dar galiu susikurti savo gyvenimą.“

Ir atsakymas, pasirodo, yra – taip.

Tik ne tokį gyvenimą, kokį paliko. Naują.

Martynui prireikė kelių mėnesių suprasti, kad grįžimas namo nėra kelionė atgal į praeitį. Kartais grįžti į tą pačią vietą ir tik tada pamatai, kiek stipriai per tuos metus pasikeitė ne tik ji – pasikeitei ir tu pats.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!