SSRS dantis balino soda, anglimi ir citrina: trumpas baltumo efektas vėliau atsisukdavo skausmu

Šiandien dantų balinimas daug kam atrodo gana paprastas dalykas. Yra balinančių pastų, profesionalios higienos procedūros, kapos, klinikos, jautrumą mažinančios priemonės ir odontologai, kurie bent jau perspėja, ko geriau nedaryti. Tačiau sovietmečiu pasirinkimas buvo visai kitoks. Ne tik balinamųjų pastų, bet ir kokybiškų kasdienės priežiūros priemonių ilgą laiką trūko, todėl žmonės sukosi taip, kaip mokėjo.

Vienas patarė sodą, kitas – kreidos miltelius, trečias – aktyvuotą anglį, o kažkas dar prisimindavo citrinos rūgštį ar vandenilio peroksidą. Iš pirmo žvilgsnio tokie metodai atrodė veiksmingi: dantys po valymo iš tiesų galėjo atrodyti šviesesni. Tačiau problema buvo ta, kad baltumas dažnai atsirasdavo ne dėl saugaus valymo, o dėl agresyvaus emalio paviršiaus šveitimo.

Dantų milteliai buvo kasdienybė, bet emaliui jie nebuvo švelnūs

Daugeliui žmonių pagrindinė dantų priežiūros priemonė buvo dantų milteliai. Jie dažnai būdavo kreidos pagrindo, gana šiurkštūs ir stipriai abrazyvūs. Tokie milteliai gerai nuimdavo paviršines apnašas, todėl po valymo dantys galėjo atrodyti švaresni ir baltesni. Bet kartu jie mechaniškai veikė emalį.

Jeigu tokia priemonė naudojama retai, žalos gal ir nepastebėsi. Tačiau valant dantis taip nuolat, metai iš metų, emalio paviršius galėjo plonėti, tapti šiurkštesnis, jautresnis. Žmogus galėjo džiaugtis, kad dantys „pašviesėjo“, bet vėliau prasidėdavo kitas etapas: skausmas nuo šalto vandens, nemalonus jausmas geriant karštą arbatą, jautrios dantenos ir greičiau besikaupiančios apnašos.

Čia ir slypėjo didžiausia apgaulė. Dantys trumpam atrodydavo gražiau, bet ilgainiui jų paviršius galėjo tapti dar pažeidžiamesnis.

Soda ir aktyvuota anglis: populiarūs triukai, kurie veikė per šiurkščiai

Kepimo soda sovietinėje buityje buvo beveik universali priemonė. Ja valė kriaukles, puodus, dėmes, o kai kas naudojo ir dantims. Sodą berdavo ant šepetėlio, tepdavo drėgnu skudurėliu ar net ant vata apvynioto degtuko. Logika buvo paprasta: jeigu soda nuvalo puodą, gal nuvalys ir dantis.

Ji tikrai galėjo pašalinti dalį paviršinių dėmių. Bet vėlgi – dėl šveitimo. Kuo dažniau ir stipriau žmogus trindavo, tuo labiau rizikavo pažeisti emalį ir dantenas. Baltumo įspūdis atsirasdavo greitai, tačiau kartu didėjo jautrumas.

Panašiai buvo ir su aktyvuota anglimi. Tabletę sutrindavo į juodus miltelius ir naudodavo vietoj pastos. Nors ši priemonė atrodė „natūralesnė“, jos veikimo principas iš esmės buvo toks pat – mechaninis paviršiaus šveitimas. Anglis galėjo nuimti apnašas, bet kartu galėjo braižyti ir silpninti dantų paviršių, ypač jei buvo naudojama dažnai.

Citrina ir peroksidas galėjo pridaryti dar daugiau bėdų

Dar pavojingesni buvo rūgštiniai ir cheminiai metodai. Dantis trindavo citrinos griežinėliu arba skalaudavo burną citrinos rūgšties tirpalu. Atrodė logiška: rūgštis „ištirpina“ dėmes, vadinasi, dantys taps baltesni. Bet rūgštis veikia ne tik apnašas. Ji gali silpninti emalį, iš jo išplauti mineralus, todėl dantys tampa jautresni ir trapesni.

Vandenilio peroksidas taip pat buvo naudojamas kaip savotiškas burnos skalavimo ar balinimo pakaitalas. Kai kas jį maišydavo su soda iki košelės ir trindavo dantis. Toks mišinys galėjo duoti akivaizdų efektą, bet kartu dirginti gleivinę, dantenas ir dar labiau sustiprinti emalio pažeidimus.

Blogiausia, kad žmonės dažnai nematė žalos iš karto. Jei po vieno ar dviejų kartų dantys atrodydavo šviesesni, metodas būdavo laikomas geru. O pasekmės pasirodydavo vėliau – kai dantys pradėdavo reaguoti į šaltį, karštį, saldumą ar net į paprastą valymą.

Kodėl šių metodų geriau nekartoti šiandien?

Sovietmečiu daugelis žmonių taip elgėsi ne iš gero gyvenimo. Tiesiog nebuvo tokio pasirinkimo, nebuvo lengvai prieinamų profesionalių procedūrų, o patarimai keliavo iš lūpų į lūpas. Tačiau šiandien kartoti tokius metodus vien dėl nostalgijos ar „senų gerų receptų“ tikrai neverta.

Dantų emalis neatsinaujina taip, kaip oda. Jei jį nuolat šveičiame abrazyvais ar veikiame rūgštimis, galima prisidaryti daugiau problemų nei naudos. Trumpalaikis baltumas gali baigtis ilgalaikiu jautrumu, mikroįtrūkimais, šiurkščiu paviršiumi ir dar greičiau besikaupiančiomis apnašomis.

Jeigu dantys patamsėjo, pirmiausia verta išsiaiškinti kodėl. Kartais užtenka profesionalios burnos higienos, nes spalvą keičia apnašos, kava, arbata, rūkymas ar tam tikri maisto produktai. Kartais reikia gydyti dantenas ar kariesą. O kartais dantų spalva yra tiesiog natūrali, ir jos nereikėtų bandyti keisti agresyviais naminiais eksperimentais.

Soda, anglis, citrina ir peroksidas sovietmečiu daug kam atrodė kaip greitas sprendimas. Bet šiandien jau aišku: tai buvo ne tiek balinimas, kiek dantų paviršiaus alinimas. Todėl gražios šypsenos geriau nesiekti virtuvės spintelės priemonėmis. Dantys gali trumpam pašviesėti, bet už tą „stebuklą“ vėliau gali tekti mokėti jautrumu, skausmu ir vizitais pas odontologą.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!