Bokšto laikrodis skaičiuoja jau kelis šimtmečius: už ciferblato slypi daugiau, nei matome iš gatvės

Einame per senamiesčio aikštę, pakeliame akis į bokštą ir pasitikriname laiką. Netrukus suskamba varpas, o mes keliaujame toliau, nė nesusimąstę, kas ką tik privertė pajudėti rodyklę ir tiksliai nustatytu metu suduoti dūžius. Už didžiulio ciferblato gali veikti mechanizmas, kurio istorija prasidėjo gerokai anksčiau, nei atsirado elektra, telefonai ar mums įprasti rankiniai laikrodžiai.

Tokie laikrodžiai stebina ilgaamžiškumu, tačiau jų paslaptis nėra nei amžinai judantis mechanizmas, nei nenusidėvintis metalas. Šimtmečius skaičiuojantį laikrodį išsaugo galimybė jį taisyti ir žmonės, kurie tą darbą nuolat atlieka. O pats veikimo principas, nors iš pirmo žvilgsnio krumpliaračių gausybė atrodo sunkiai perprantama, yra gana aiškus.

Rodykles judina lėtai besileidžiantis svarmuo

Daugelį istorinių bokštų laikrodžių varo sunkus svarmuo, pakabintas ant lyno arba grandinės. Veikiamas sunkio jėgos jis pamažu leidžiasi ir suka būgną, o šis judesį per krumpliaračius perduoda laikrodžio rodyklėms. Valandas mušantys laikrodžiai turi ir atskirą mechanizmą, valdantį smūgius į varpą.

Tačiau vien pakabinti svarmenį neužtenka. Jeigu niekas nestabdytų jo leidimosi, mechanizmas judėtų pernelyg greitai ir laiko nematuotų. Todėl laikrodyje veikia specialus mechanizmas, kuris krumpliaratį pakaitomis sulaiko ir paleidžia. Judėjimas vyksta mažais, kontroliuojamais žingsniais, užuot leidus visai sukauptai energijai išsisklaidyti iš karto.

Svarmeniui nusileidus iki apačios, jį reikia vėl pakelti. Anksčiau tai buvo rankomis atliekamas darbas, kurio negalėjai tiesiog pamiršti – nepakeltas svarmuo reikšdavo sustojusį laikrodį. Kai kuriuose bokštuose šiandien tuo pasirūpina elektros variklis, nors pats laikrodžio mechanizmas ir toliau lieka mechaninis. Taigi senovinė konstrukcija ir šiuolaikinė pagalba gali veikti kartu.

Senas bokštas dar nereiškia, kad visos detalės – viduramžių

Daugelyje istorinių laikrodžių veikimo ritmą nustato švytuoklė. Jai svyruojant, su ja susietas mechanizmas leidžia krumpliaračiams judėti nustatytu tempu. Šio sulaikymo ir paleidimo metu atsiranda pažįstamas tiksėjimas – garsas, kurį girdime, bet retai susiejame su konkrečiu metalo detalių darbu.

Vis dėlto švytuoklės seniausiuose bokštų laikrodžiuose iš pradžių nebuvo. Švytuokliniai laikrodžiai atsirado tik XVII amžiuje, todėl dalis anksčiau pagamintų mechanizmų vėliau buvo pertvarkyti. Pastato amžius, laikrodžio atsiradimo data ir šiandien jame veikiančių dalių amžius gali labai skirtis.

Tai svarbu ir kalbant apie garsius astronominius laikrodžius. Pasakymas, kad laikrodis veikia kelis šimtus metų, nereiškia, jog visą tą laiką jis nesustojo arba išsaugojo kiekvieną originalų krumpliaratį. Jo istorijoje gali būti ilgų tylos laikotarpių, remontų, atkūrimo darbų ir techninių patobulinimų. Būtent šie darbai dažnai ir leido jam sulaukti mūsų dienų.

Prahos laikrodis rodo gerokai daugiau nei valandas

Įprastas bokšto laikrodis pirmiausia skirtas laikui rodyti. Astronominis laikrodis, priklausomai nuo konstrukcijos, gali vaizduoti ir Saulės bei Mėnulio padėtį, Zodiako ženklus ar kalendoriaus duomenis. Už tokio ciferblato slypi krumpliaračių sistema, suderinanti skirtingu tempu judančias rodykles ir kitus rodmenis.

Vienas žinomiausių pavyzdžių – Prahos senamiesčio astronominis laikrodis, kurio istorija siekia 1410 metus. Jo astronominis ciferblatas primena, kad laikrodininkams rūpėjo ne tik pranešti, kada prasideda nauja valanda. Mechaninėmis priemonėmis jie siekė perteikti ir dangaus kūnų judėjimą.

Žvelgiant į tokį kūrinį lengva įsivaizduoti, kad prieš akis – nepaliestas viduramžių mechanizmas. Tačiau ir Prahos laikrodis per šimtmečius buvo taisomas bei keičiamas. Dabartinis jo veikimas liudija tiek pirmųjų meistrų sumanumą, tiek vėlesnių laikrodininkų ir restauratorių darbą.

Tikslumą keičia net oras, o ilgaamžiškumą lemia priežiūra

Bokšte įrengtas mechaninis laikrodis priklauso ir nuo aplinkos. Keičiantis temperatūrai, metalinės detalės plečiasi arba traukiasi. Švytuokliniame laikrodyje net nedidelis švytuoklės ilgio pokytis gali paveikti tikslumą: šilumoje pailgėjus jos strypui, svyravimas trunka šiek tiek ilgiau, todėl laikrodis gali pradėti vėluoti.

Ilgainiui laikrodininkai sukūrė būdų šiam poveikiui sumažinti. Vienas jų – iš skirtingų metalų strypų sudaryta kompensacinė švytuoklė. Strypai išdėstomi taip, kad nevienodas metalų plėtimasis padėtų atsverti švytuoklės darbinio ilgio pokyčius. Tačiau tokį sprendimą turi ne kiekvienas senas laikrodis, o jo tikslumas priklauso ir nuo bendros techninės būklės bei reguliavimo.

Dulkės, drėgmė, nusidėvėjusios dalys ir savybes prarandantis tepalas ilgainiui paveikia net tvirtą mechanizmą. Todėl jį reikia apžiūrėti, valyti, tinkamai sutepti, o prireikus – remontuoti ar pakeisti atskiras detales. Kitą kartą aikštėje išgirdus bokšto varpą verta prisiminti ir šį nematomą darbą: kažkas užlipo laiptais, patikrino mechanizmą ir pasirūpino, kad senasis laikrodis vėl parodytų laiką.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!