Seną „Nokia“ telefoną radau stalčiuje ir nusprendžiau patikrinti, kiek už jį mokėtų supirkėjai

Viskas prasidėjo nuo stalčiaus, kurio paprastai niekas neatidarinėja be rimtos priežasties. Ten buvo seni įkrovikliai, keli laidai, kurių paskirties jau niekas nebeprisiminė, sulūžusios ausinės, sena atminties kortelė ir telefonas, kurį pamačiau pirmą kartą po daugelio metų. Maža, tamsi „Nokia“, dar su fiziniais mygtukais, nutrintu korpuso kampu ir baterija, kuri kažkada laikydavo savaitę.

Pirmas jausmas buvo nostalgija. Tokį telefoną turėjo pusė klasės, pusė giminės ir turbūt visi, kurie dar prisimena laikus, kai SMS reikėjo spausti po tris kartus ant to paties mygtuko. Iš pradžių pagalvojau tiesiog pasilikti kaip prisiminimą. Bet tada smalsumas nugalėjo: o kiek toks daiktas šiandien galėtų būti vertas?

Ne todėl, kad tikėjausi praturtėti. Tiesiog norėjau suprasti, ar stalčiuje guli šiukšlė, kolekcinis daiktas, ar bent keli eurai.

Pirmiausia reikėjo suprasti, ar telefonas dar gyvas

Didžiausia problema buvo įkroviklis. Telefonas turėjo seną ploną jungtį, kurios jau seniai niekur nenaudoju. Po kelių minučių kapstymosi radau laidą, kuris, stebuklas, tiko. Įkišau į rozetę ir laukiau. Pirmas minutes nieko nevyko. Jau galvojau, kad baterija mirusi galutinai, bet po kurio laiko ekrane atsirado blankus įkrovimo ženklas.

Tas momentas buvo keistai malonus. Lyg būtum pažadinęs daiktą, kuris dešimtmetį tylėjo. Po keliolikos minučių telefonas įsijungė. Ekranas buvo mažas, spalvos išblukusios, bet meniu veikė. Mygtukai spaudėsi, garsas buvo, net senas žadintuvas kažkur nustatymuose likęs.

Tada patikrinau svarbiausius dalykus: ar veikia ekranas, ar kraunasi, ar reaguoja klaviatūra, ar įsideda SIM kortelė, ar nėra išsipūtusi baterija. Pastarasis punktas ypač svarbus. Sena baterija gali būti ne tik neveikianti, bet ir nesaugi, todėl jei ji išsipūtusi, tokio telefono geriau nekrauti ir nelaikyti bet kur.

Mano atveju baterija atrodė normali, nors akivaizdu, kad ilgai nebelaikytų. Telefonas veikė. Vadinasi, jį jau galima buvo vertinti ne kaip visišką elektronikos laužą, o kaip seną, bet gyvą įrenginį.

Nokia 5110 Indiana Vintage

Supirkėjų pasiūlymai greitai nuleido ant žemės

Pirmiausia pažiūrėjau, kiek už senus telefonus siūlo supirkėjai. Kai kurios svetainės leidžia pasirinkti modelį, būklę, ar yra įkroviklis, ar veikia ekranas. Kitose reikia siųsti nuotraukas arba pildyti užklausą. Čia greitai supratau vieną dalyką: daugumai supirkėjų paprasta sena „Nokia“ nėra lobis.

Jei tai nėra retas modelis, idealios būklės kolekcinis aparatas arba vis dar paklausus legendinis telefonas, pasiūlymai dažniausiai būna simboliniai. Už kai kuriuos senus mygtukinius telefonus galima tikėtis kelių eurų, kartais dešimties, jei būklė gera ir modelis paklausesnis. Jei telefonas neveikia, suma gali būti artima nuliui, o kai kur jį priimtų nebent kaip elektronikos atlieką.

Man už konkretų telefoną vienas supirkėjas preliminariai siūlė kelis eurus. Kitas net nepateikė aiškios kainos – reikėtų siųsti apžiūrai. Tada supratau, kad jeigu tikslas yra greitai atsikratyti daikto, supirkimas patogus. Bet jei nori gauti daugiau, reikia žiūrėti ne į supirkėjus, o į skelbimus.

Skelbimuose kainos atrodė visai kitaip

Kai pradėjau ieškoti tokių pačių ar panašių telefonų skelbimų portaluose, vaizdas pasikeitė. Ten kainos buvo gerokai didesnės. Vieni prašė 15 eurų, kiti 25, kai kurie net 40 ar daugiau. Bet čia yra svarbi detalė: prašoma kaina dar nereiškia, kad už tiek kažkas nupirks.

Dalis skelbimų kabėjo seniai. Kai kurie telefonai buvo su dėžutėmis, instrukcijomis, originaliais įkrovikliais, geros būklės korpusais. Tokie tikrai gali būti įdomesni kolekcionieriams. Mano telefonas dėžutės neturėjo, įkroviklis buvo abejotinas, korpusas patrintas, bet veikė. Tai reiškė, kad reali kaina turėtų būti kažkur per vidurį tarp supirkėjo kelių eurų ir optimistiškų skelbimų už 40 eurų.

Įdomiausia buvo tai, kad kai kurie žmonės senas „Nokia“ perka ne tik dėl nostalgijos. Vieniems reikia paprasto telefono vyresniam žmogui. Kiti ieško atsarginio aparato, kuris neturi išmaniųjų programėlių. Dar kiti renka senus modelius. Yra net tokių, kuriems svarbu konkreti spalva, mygtukų būklė ar originalus korpusas.

Nokia 6030

Kas labiausiai lemia seno telefono kainą?

Po kelių valandų tikrinimo supratau, kad senos „Nokia“ vertė priklauso nuo kelių dalykų. Pirmas – modelis. Kai kurie modeliai turi nostalgijos vertę, kiti yra labai dažni ir niekam nekelia didelio susidomėjimo. Antras – būklė. Veikiantis telefonas su tvarkingu ekranu, gera klaviatūra ir neišsipūtusia baterija vertas daugiau nei aparatas, kuris įsijungia tik tada, kai nori.

Trečias dalykas – komplektacija. Originali dėžutė, įkroviklis, instrukcija, net seni ausinukai gali pakelti kainą. Kolekcionieriams tai svarbu. Paprastam pirkėjui gal mažiau, bet vis tiek gražiai išlaikytas pilnas komplektas atrodo rimčiau.

Ketvirtas – ar telefonas pririštas prie operatoriaus ir ar veikia su šiuolaikinėmis SIM kortelėmis. Ne visi seni telefonai patogiai tinka šiandienai. Kai kur gali reikėti didesnės SIM kortelės arba adapterio, o kai kurių tinklų pokyčiai senesnius aparatus daro mažiau praktiškus.

Galiausiai nusprendžiau neparduoti supirkėjui

Supirkėjui telefono neatidaviau. Ne todėl, kad jis būtų pasiūlęs įžeidžiamai mažai, o todėl, kad supratau: jam tai tik vienas iš daugelio senų aparatų. Man – veikiantis daiktas, kuris kažkam gali būti įdomesnis už kelis eurus.

Įkėliau skelbimą už nedidelę, bet normalesnę kainą. Sąžiningai parašiau, kad telefonas veikia, baterija sena, dėžutės nėra, korpusas turi naudojimo žymių. Pridėjau aiškias nuotraukas: priekį, galą, ekraną įjungus, baterijos skyrių, įkrovimo jungtį. Nes jei pats kažką išmokau iš kitų pirkimų, tai tik tiek: kuo aiškiau parodai būklę, tuo mažiau bereikalingų klausimų vėliau.

Per pirmą dieną parašė keli žmonės. Vienas siūlė pusę kainos ir norėjo, kad dar išsiųsčiau nemokamai. Kitas klausinėjo, ar tinka vyresniam žmogui. Trečias tiesiog parašė: „Tokį turėjau jaunystėje.“ Tada ir supratau, kad seni telefonai turi keistą vertę. Ne visada piniginę, bet emocinę – tikrai.

Ką verta padaryti prieš išmetant seną telefoną?

Jei stalčiuje turite seną „Nokia“ ar kitą mygtukinį telefoną, pirmiausia jo neišmeskite. Patikrinkite modelį, būklę, ar yra įkroviklis, ar neišsipūtusi baterija. Jei baterija atrodo pavojingai, nekraukite. Tokį daiktą geriau atiduoti į elektronikos atliekų surinkimo vietą.

Jei telefonas veikia, pažiūrėkite ne tik supirkimo kainas, bet ir skelbimus. Supirkėjas sumokės greitai, bet mažai. Skelbimuose galima gauti daugiau, tik reikės kantrybės. O jei turite originalią dėžutę, instrukciją ar labai geros būklės modelį, neskubėkite jo vertinti kaip nereikalingo šlamšto.

Mano stalčiaus radinys milijonų neatnešė. Bet jis priminė gerą pamoką: ne visi seni daiktai yra šiukšlės. Kai kurie tiesiog laukia žmogaus, kuriam jie dar turi prasmę.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!