Kodėl mūsų nuotaika pablogėja anksčiau sutemus: kas iš tikrųjų nutinka kūnui

Rudenį daug kas prasideda ne nuo šalčio, o nuo labai paprasto jausmo: dar tik vakaras, o atrodo, lyg diena jau būtų pasibaigusi. Išeini iš darbo, lauke tamsu, namai traukia stipriau nei pasivaikščiojimas, o energijos lieka tik vakarienei ir sofai. Tokia būsena nėra vien „tinginystė“ ar blogas charakteris. Trumpėjanti diena iš tiesų veikia kūną, miegą, apetitą ir nuotaiką.

Kai natūralios šviesos sumažėja, organizmas gauna kitokius signalus nei vasarą. Vidinis laikrodis ima persiderinti, vakarais greičiau norisi ramybės, rytais sunkiau pabusti, o dieną gali lydėti nuovargis, nors miego valandų lyg ir pakanka. Vieniems šis pokytis praeina beveik nepastebimai, kitiems ruduo tampa laiku, kai viskas atrodo sunkiau nei įprastai.

Mūsų akys šviesą naudoja ne tik matymui

Šviesa žmogui reikalinga ne tik tam, kad matytume kelią ar skaitytume tekstą. Ji yra vienas svarbiausių signalų smegenims, padedančių suprasti, kada laikas būti budriems, o kada ruoštis miegui. Akies tinklainę pasiekianti šviesa perduoda informaciją vidiniam biologiniam laikrodžiui, kuris reguliuoja miego ir būdravimo ritmą, hormonų gamybą, energijos lygį ir net apetitą.

Vasarą viskas paprasčiau: rytais šviesu, vakarais ilgai šviesu, todėl kūnas aiškiau jaučia dienos ritmą. Rudenį situacija pasikeičia. Dalis žmonių iš namų išeina dar tamsoje, visą dieną praleidžia biure ar automobilyje, o grįžta jau vėl sutemus. Organizmas gauna mažiau natūralios dienos šviesos, ypač ryte, kai jos labiausiai reikia vidiniam laikrodžiui „įjungti“.

Dėl to rytais gali būti sunkiau išlipti iš lovos, net jei miegojote ne mažiau nei įprastai. Kūnas tiesiog negauna pakankamai aiškaus signalo, kad diena prasidėjo.

Kodėl norisi miego, saldumynų ir nieko neveikti

Ankstyva tamsa veikia ir melatonino gamybą. Melatoninas yra hormonas, padedantis organizmui ruoštis miegui. Jo kiekis paprastai didėja vakare, kai temsta. Todėl rudenį, kai tamsa ateina daug anksčiau, kai kurie žmonės pradeda jaustis apsnūdę dar tada, kai iki tikro miego laiko lieka kelios valandos.

Tačiau nuotaikos pablogėjimo negalima paaiškinti vien melatoninu. Viskas sudėtingiau. Mažiau šviesos, mažiau judėjimo, mažiau buvimo lauke, daugiau laiko namuose ir prie ekranų pamažu susideda į vieną bendrą foną. Dienos tampa monotoniškesnės, kūnas mažiau juda, o galva dažniau pavargsta nuo dirbtinės šviesos ir informacijos pertekliaus.

Neatsitiktinai rudenį dažniau norisi saldumynų, miltinių patiekalų ar sotesnio maisto. Tai gali būti paprastas kūno bandymas greitai gauti energijos ir bent trumpam pagerinti savijautą. Puodelis arbatos su saldumynu, bandelė ar šokoladas vakare suteikia greitą paguodos jausmą, bet jei tai tampa vieninteliu būdu „pakelti nuotaiką“, energija gali dar labiau svyruoti.

Darosi vis tamsiau

Ankstyva tamsa keičia ne tik kūną, bet ir mūsų dieną

Svarbu suprasti, kad rudeninė savijauta priklauso ne vien nuo hormonų. Keičiasi ir kasdienybė. Vasarą po darbo dar norisi nueiti pasivaikščioti, susitikti su draugais, pasitvarkyti kieme ar tiesiog pabūti lauke. Kai temsta anksti, vakaras psichologiškai sutrumpėja. Žmogus dažniau renkasi grįžti namo, užsidaryti ir atidėti viską kitai dienai.

Taip mažėja fizinis aktyvumas, mažiau laiko praleidžiama gryname ore, rečiau susitinkama su žmonėmis. O būtent judėjimas, dienos šviesa ir socialinis ryšys labai stipriai veikia psichologinę savijautą. Kartais nuotaika blogėja ne todėl, kad „ruduo spaudžia“, o todėl, kad iš mūsų dienos tyliai dingsta dalykai, kurie vasarą natūraliai palaikė geresnę būseną.

Todėl rudenį ypač svarbu nelaukti, kol energija pati sugrįš. Kartais reikia sąmoningai įsirašyti į dieną trumpą pasivaikščiojimą šviesiu paros metu, net jei tai tik 15 minučių per pietų pertrauką. Tai nėra smulkmena – kūnui tai aiškus signalas, kad diena dar vyksta.

Kada tai normalus rudens liūdesys, o kada verta sunerimti

Visiškai normalu, jei rudenį norisi daugiau miego, mažiau triukšmo, daugiau jaukumo ir lėtesnio tempo. Ne kiekviena prastesnė nuotaika yra depresija. Kartais tai tiesiog organizmo reakcija į sezoną, mažiau šviesos ir pasikeitusį ritmą.

Vis dėlto yra riba, kurios nereikėtų ignoruoti. Jei prasta nuotaika tęsiasi savaitėmis, jei nebedžiugina dalykai, kurie anksčiau patiko, jei sunku dirbti, bendrauti, tvarkytis su kasdienėmis užduotimis, verta ieškoti pagalbos. Sezoninis afektinis sutrikimas yra reali depresijos forma, dažniausiai prasidedanti rudenį arba žiemą ir palengvėjanti pavasarį.

Jis gali pasireikšti ne tik liūdesiu. Žmogus gali miegoti daugiau nei įprastai, bet vis tiek jaustis pavargęs. Gali stipriai padidėti apetitas, ypač noras saldumynų ir angliavandenių. Gali atsirasti sunkumas susikaupti, beviltiškumo jausmas, noras atsiriboti nuo kitų. Jeigu tokia būsena kartojasi kasmet ir trukdo gyventi, tai jau ne vien „rudens nuotaika“.

Kaip sau padėti, kai dienos trumpėja

Pirmas dalykas – ryto šviesa. Jei įmanoma, verta bent trumpam išeiti į lauką pirmoje dienos pusėje. Net apsiniaukusi diena lauke dažnai yra šviesesnė nei kambarys ar biuras. Kūnui tai padeda susigaudyti, kad prasidėjo diena.

Antras dalykas – stabilus miego ritmas. Rudenį labai lengva savaitgaliais „atsigriebti“ miegant iki pietų, bet tai gali dar labiau išderinti vidinį laikrodį. Geriau stengtis keltis ir eiti miegoti panašiu laiku, net jei savaitgalį leidžiate sau šiek tiek daugiau poilsio.

Trečias dalykas – judėjimas. Nebūtina pradėti nuo sporto klubo ar didelių pažadų sau. Kartais pakanka greitesnio ėjimo, trumpesnio pasivaikščiojimo po darbo ar kelių aktyvesnių pertraukų dienos metu. Kūnas, kuris juda, dažnai lengviau susitvarko ir su įtampa galvoje.

Ketvirtas dalykas – neatsiriboti. Kai nuotaika prastesnė, norisi tyliai dingti nuo visų, bet būtent tada trumpas pokalbis, susitikimas ar net paprastas pasivaikščiojimas su kitu žmogumi gali labai padėti. Rudenį vienatvė kartais pasunkėja ne todėl, kad žmonių mažiau, o todėl, kad patys rečiau išeiname iš namų.

Ankstyva tamsa nėra mūsų priešas, bet ji pakeičia taisykles. Kūnui reikia daugiau aiškių signalų: šviesos ryte, mažiau ekranų vakare, pastovesnio miego, judėjimo ir paprasto žmogiško kontakto. O jei liūdesys tampa per sunkus, nereikia jo vadinti silpnumu. Kartais pagalbos ieškojimas yra ne paskutinis žingsnis, o pirmasis tikras būdas grįžti į save.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!