70-metė Birutė visą gyvenimą taupė „juodai dienai“ – vienas gydytojo klausimas privertė pradėti galvoti kitaip

Birutė visą gyvenimą mokėjo taupyti. Ne teoriškai, o taip, kaip moka žmonės, kurie jaunystėje skaičiavo kiekvieną centą, vėliau augino vaikus ir vis sau kartojo, kad būtina turėti pinigų nenumatytiems atvejams. Ji nepirkdavo naujo daikto, kol senasis dar veikdavo, geresnius drabužius saugodavo ypatingai progai, o apie keliones dažniausiai sakydavo: „Gal kada nors.“

Sulaukusi 70-ies Birutė turėjo daugiau santaupų nei bet kada anksčiau. Nebuvo turtinga, tačiau banko sąskaitoje gulėjo suma, kuri leistų ramiau gyventi, susitvarkyti namus ar išvažiuoti ten, kur daugybę metų svajojo nuvykti.

Keisčiausia buvo tai, kad sukaupusi nemažai pinigų ji vis tiek gyveno taip, lyg jų neturėtų.

Kol per vieną įprastą vizitą gydytojas uždavė klausimą, kuris Birutei dar ilgai skambėjo galvoje.

„Juodai dienai“ ji taupė nuo jaunystės

Birutė užaugo šeimoje, kurioje niekas nebuvo išmetama be reikalo. Mama perdirbdavo senus drabužius, maistas būdavo sunaudojamas iki paskutinio gabalėlio, o kiekvienas didesnis pirkinys ilgai aptariamas. Birutė tą patį gyvenimo būdą parsinešė ir į savo šeimą.

Su vyru jie augino du vaikus, todėl visada atsirasdavo kur išleisti pinigus. Reikėjo būsto, automobilio, mokslų, vėliau padėti vaikams pradėti savarankišką gyvenimą. Birutė retai jausdavo, kad kažką aukoja. Jai tiesiog atrodė normalu pirmiausia pasirūpinti kitais.

Kai vaikai užaugo, ji pradėjo daugiau atsidėti sau. Tik žodis „sau“ čia buvo sąlyginis. Pinigai keliavo ne į keliones ar pomėgius, o į atskirą sąskaitą.

„Tegu būna juodai dienai“, – sakydavo ji.

Juoda diena galėjo būti liga, remontas, pagalba vaikams ar bet kas, ko dar nebuvo įvykę.

Ji galėjo sau leisti daugiau, bet vis tiek rinkdavosi pigiausią

Prieš kelerius metus mirus vyrui Birutė liko gyventi viena. Pensijos jai pakako, o santaupų, sukauptų per daugelį metų, beveik neliesdavo. Dukra ne kartą ragino mamą pagaliau pasikeisti seną sofą, kuri jau buvo įdubusi, tačiau Birutė atsakydavo, kad „dar galima sėdėti“.

Kai sugedo skalbimo mašina, ji nusipirko pigiausią modelį. Pardavėjas siūlė šiek tiek brangesnį, ekonomiškesnį variantą, bet Birutė tik numojo ranka.

Atostogauti taip pat nevažiuodavo. Draugė buvo kvietusi kartu vykti į sanatoriją, vėliau – kelioms dienoms į Lenkiją. Birutė kiekvieną kartą rasdavo priežastį atsisakyti.

„Kur aš čia važiuosiu, pinigų mėtyti?“ – juokaudavo.

Tačiau kartą likusi viena vakare ji internete ilgai žiūrėjo nuotraukas iš Italijos. Apie Romą svajojo nuo jaunystės. Dar mokykloje buvo susižavėjusi istorija, vėliau skaitė knygas, žiūrėjo laidas apie miestą ir vis sakydavo, kad kada nors ten nuvažiuos.

To „kada nors“ vis neatsirasdavo.

Pas gydytoją ji nuėjo dėl visai paprasto vizito

Tą pavasarį Birutė lankėsi pas šeimos gydytoją dėl įprastų tyrimų. Nieko dramatiško nebuvo – reikėjo aptarti kraujospūdį, vaistus ir tyrimų rezultatus. Gydytojas paklausė, kaip ji jaučiasi, ar turi veiklos, ar susitinka su žmonėmis.

Birutė papasakojo, kad daug laiko leidžia namuose, kartais eina pasivaikščioti, susitinka su drauge. Gydytojas paklausė, ar turi ką nors, ko laukia su malonumu.

Ji nusijuokė: „Ką aš čia dabar planuosiu. Svarbu sveikata laikytų.“

Pokalbis pakrypo apie kasdienybę, ir Birutė kažkaip užsiminė, kad draugė vėl kviečia keliauti, tačiau ji nenori be reikalo leisti pinigų.

„Taupau juodai dienai“, – pasakė.

Gydytojas kurį laiką žiūrėjo į kompiuterį, tada atsisuko į ją ir paklausė: „O kiek laiko jūs dar ketinate laukti, kol prasidės dienos, kurioms tuos pinigus taupėte?“

Birutė iš pradžių net nesuprato, ką jis turi omenyje.

Klausimas ją supykdė labiau, nei norėjosi pripažinti

Grįždama namo Birutė vis prisimindavo tą sakinį. Jai net pasirodė, kad gydytojas per daug kišasi ne į savo reikalus. Juk jis nežinojo, kiek jai teko dirbti, kiek kartų gyvenime pinigų iš tiesų trūko ir kaip gera žinant, kad turi santaupų.

Tačiau vakare atsidariusi spintą Birutė pamatė beveik dvidešimties metų senumo lagaminą. Jį buvo pirkusi kelionei į Kroatiją su vyru. Tai buvo viena iš nedaugelio jų kelionių į užsienį.

Staiga prisiminė, kaip vyras paskutiniais gyvenimo metais vis sakydavo: „Reikėtų dar kur nors išvažiuoti.“

Birutė atsakydavo: kitais metais.

Kitais metais nepavyko.

Tą vakarą ji pirmą kartą pagalvojo, kad „juoda diena“ nėra vienintelė diena, kuriai verta ruoštis.

Yra ir geros dienos. Tik jų irgi ne visada galima atidėti.

Dukra net išsigando išgirdusi mamos planą

Po kelių dienų Birutė paskambino dukrai: „Aš galvoju važiuoti į Romą.“

Kitame laido gale stojo tyla: „Kur?“

Birutė nusijuokė.

Dukra pirmiausia pamanė, kad mama juokauja. Kai suprato, kad ši kalba rimtai, apsidžiaugė, tačiau iš karto pradėjo siūlyti padėti nupirkti bilietus ir surasti viešbutį.

Birutė atsisakė: „Aš pati susimokėsiu.“

Būtent ištarti šiuos žodžius jai buvo keistai sunku.

Ji visą gyvenimą pinigus mieliau duodavo vaikams, anūkams ar laikydavo sąskaitoje. Išleisti didesnę sumą vien savo malonumui atrodė beveik neatsakinga.

Kai reikėjo patvirtinti mokėjimą už kelionę, Birutė kelias minutes žiūrėjo į telefono ekraną.

Paskui paspaudė.

Romoje ji pirmą dieną vis dar skaičiavo kiekvieną eurą

Birutė išvažiavo kartu su drauge. Pirmąją dieną jos įsitaisė nedideliame viešbutyje, vaikščiojo po miestą, sustojo prie kavinės.

Draugė pasiūlė prisėsti. Birutė pamačiusi kainas iš karto pasakė, kad kavos gali išgerti ir viešbutyje.

Draugė nusijuokė: „Birute, mes juk ne tam važiavom tiek kilometrų, kad taupytume kavai.“

Jos atsisėdo.

Birutė vėliau pasakojo, kad pati sau atrodė juokinga. Ji galėjo sumokėti už bilietus, viešbutį, turėjo santaupų, bet vis tiek jautė kaltę dėl kelių eurų puodeliui kavos.

Tada suprato, kad taupymas jau seniai buvo ne vien finansinis įprotis – tai buvo jos būdas jaustis saugiai.

Taupymas jau seniai buvo ne vien finansinis įprotis - tai buvo jos būdas jaustis saugiaiNuotrauka: Sukurta DI

Grįžusi ji neiššvaistė visų santaupų

Birutė po kelionės netapo išlaidūne. Ji vis dar žiūri kainas parduotuvėje, neperka to, ko nereikia, ir didžiąją dalį santaupų tebelaiko banke.

Tačiau pasikeitė vienas svarbus dalykas – ji nustojo manyti, kad išleisti pinigus sau savaime yra blogai.

Nusipirko patogesnį čiužinį, kurį atidėliojo keletą metų. Su drauge kartą per mėnesį nueina į teatrą. Vasarą ketina kelioms dienoms nuvažiuoti prie jūros ir pirmą kartą nesako: „Gal kitais metais.“

Kai dukra neseniai paklausė, ar mama „ne per daug pradėjo išlaidauti“, Birutė tik nusijuokė: „Nebijok, visko neišleisiu. Bet ir visko nepasiliksiu.“

Ji vis dar tiki, kad santaupos reikalingos – tik dabar taupo ne vien blogai dienai

Birutė nesigaili, kad visą gyvenimą mokėjo taupyti. Būtent dėl to šiandien ji jaučiasi saugesnė ir nepriklausoma nuo vaikų. Ji taip pat žino, kad senatvėje gali atsirasti išlaidų, kurių neplanuoji.

Tačiau sulaukusi 70-ies pirmą kartą rimtai paklausė savęs, ką reiškia „juoda diena“.

Jeigu visą gyvenimą lauki nelaimės, kuriai prireiks santaupų, galima nepastebėti, kad tuo metu praeina ir visos paprastos, geros dienos.

Gydytojo klausimas nepakeitė jos per vieną akimirką. Tačiau privertė suprasti tai, apie ką Birutė anksčiau beveik negalvojo: pinigai gali suteikti saugumo, bet jie negali sugrąžinti metų, kuriuos žmogus praleido vis atidėdamas tai, ko iš tiesų norėjo.

Dabar Birutė vis dar turi pinigų „juodai dienai“. Tik dalį jų pagaliau nusprendė pasilikti ir geroms.