Savitarnos kasoje supypsėjo signalas, nors už viską sumokėjau: apsaugos darbuotojo elgesio nepamiršiu ilgai

Iki šiol maniau, kad parduotuvėje gali nutikti visko – galima pamiršti piniginę, netyčia sudaužyti stiklainį ar prie kasos sužinoti, kad neužtenka pinigų. Tačiau niekada nepagalvojau, kad paprastas apsipirkimas gali baigtis ašaromis automobilyje. Penktadienio vakarą su dukra užsukome nusipirkti maisto savaitgaliui. Savitarnos kasoje viską nuskenavau, atsiskaičiau kortele ir jau ruošiausi eiti lauk, kai staiga pasigirdo garsus signalas. Po kelių sekundžių prie manęs priėjo apsaugos darbuotojas ir visų akivaizdoje pasakė žodžius, kurių niekada nesitikėjau išgirsti. O kai paaiškėjo, kad nieko nepadariau, buvo jau per vėlu – mano vienuolikmetė dukra stovėjo šalia ir verkė.

Man 43 metai, gyvenu Klaipėdoje. Apsipirkti dažniausiai einu penktadieniais po darbo, kad savaitgalį nereikėtų stovėti eilėse. Savitarnos kasomis naudojuosi nuolat. Man patogu pačiai nuskenuoti produktus, susidėti juos į krepšį ir ramiai susimokėti. Niekada dėl to neturėjau jokių problemų.

Tą vakarą su dukra nusipirkome duonos, pieno, kiaušinių, vištienos, makaronų, daržovių ir kelis jogurtus. Dukra dar įsidėjo šokoladinį batonėlį, kurį pažadėjau nupirkti už gerą savaitę mokykloje. Visa suma siekė 38 eurus ir 76 centus.

Atsiskaičiau kortele. Ekrane pasirodė pranešimas, kad mokėjimas sėkmingas. Pasiėmiau čekį, susidėjau paskutinius produktus ir pradėjome eiti.

Tuomet prie išėjimo iš savitarnos kasų zonos pasigirdo garsus pypsėjimas.

„Palaukit, jūs dar niekur neisite“, – išgirdau už nugaros

Iš pradžių net nesupratau, kad signalas skirtas man. Pagalvojau, jog galbūt kažkas kitoje kasoje neteisingai nuskenavo prekę. Tačiau vos žengiau dar kelis žingsnius, išgirdau vyrišką balsą.

„Ponia, sustokite.“

Atsisukau. Prie mūsų stovėjo apsaugos darbuotojas, maždaug penkiasdešimties metų vyras.

„Ką turite krepšyje?“ – paklausė.

„Produktus. Ką tik apsipirkome.“

„Tai parodykit.“

Ištraukiau čekį ir padaviau jam.

„Aš už viską sumokėjau. Gal kažkokia klaida.“

Tačiau vyras net nepažvelgė į čekį. Pirmiausia pasilenkė prie mano krepšio ir pasakė:

„Dabar pažiūrėsim, ar tikrai už viską.“

Nesu konfliktinis žmogus. Parduotuvėse visada stengiuosi elgtis mandagiai. Suprantu, kad darbuotojai turi savo pareigas, kad pasitaiko vagysčių, kad sistemos kartais suklysta. Todėl net ir tada neketinau ginčytis.

Tačiau mane labai nemaloniai nustebino tonas.

„Gal galime patikrinti kur nors nuošaliau? Čia žmonės vaikšto“, – paklausiau.

Apsaugos darbuotojas tik mostelėjo ranka.

„Jeigu nieko nepaėmėt, tai ko bijot?“

Tą akimirką pajutau, kaip pradeda kaisti veidas.

Aplink mus jau buvo sustoję keli pirkėjai. Viena moteris, stumdama vežimėlį, sulėtino žingsnį. Kitas vyras atsisuko pasižiūrėti. O mano dukra stovėjo šalia, stipriai suspaudusi man ranką.

„Mama, kas atsitiko?“ – tyliai paklausė ji.

„Nieko, vaikeli. Tiesiog patikrins pirkinius.“

Norėjau, kad mano balsas skambėtų ramiai. Bet jis drebėjo.

Visų akivaizdoje pradėjo tikrinti produktus, o dukra uždavė skaudžiausią klausimą

Apsaugos darbuotojas paprašė padėti krepšį ant netoliese esančio paviršiaus. Aš pati pradėjau traukti produktus. Pirmiausia duoną, paskui pieną, kiaušinius, makaronus. Jis žiūrėjo į čekį ir tikrino prekes vieną po kitos.

Man atrodė, kad praėjo visa amžinybė.

„Čia vištiena. Ji čekyje yra“, – pasakiau.

„Aš pats matau.“

Po tokio atsakymo nusprendžiau daugiau nieko nesakyti.

Prie mūsų priėjo savitarnos kasų darbuotoja. Ji paklausė, kas nutiko, ir pradėjo padėti tikrinti pirkinius. Tuo metu dukra timptelėjo man už rankovės.

„Mama, ar jis galvoja, kad mes pavogėm?“

Nežinojau, ką atsakyti.

„Ne, tiesiog tikrina.“

„Bet juk tu sumokėjai.“

„Taip, sumokėjau.“

Tada ji ištarė sakinį, kuris man iki šiol skamba ausyse.

„Mama, ar dabar visi galvos, kad mes vagys?“

Pažiūrėjau į dukrą ir pamačiau, kad jos akys pilnos ašarų.

Tą akimirką man jau buvo visai nesvarbu, kiek žmonių aplinkui žiūri. Norėjau tik kuo greičiau baigti tą patikrinimą ir išsivesti vaiką iš parduotuvės.

Bet apsaugos darbuotojas niekur neskubėjo.

Jis patikrino vieną produktą, paskui kitą. Galiausiai paėmė dukros šokoladinį batonėlį.

„O šitas?“

„Taip pat nuskenuotas“, – atsakiau.

Darbuotoja pažiūrėjo į čekį.

„Taip, yra. Viskas tvarkoje.“

Tuomet ji dar kartą patikrino mokėjimo informaciją kasoje ir patvirtino, kad už visus pirkinius atsiskaityta.

Paaiškėjo, kad signalas nereiškė, jog tikrai buvo pavogta prekė. Tai galėjo būti suveikusi apsaugos sistema arba techninis nesklandumas. Tikslios priežasties man niekas taip ir nepaaiškino.

Pagaliau atsikvėpiau. Galvojau, kad dabar bent jau išgirsiu atsiprašymą.

Tačiau vietoj jo apsaugos darbuotojas tarė:

„Na gerai, galite eiti.“

„O atsiprašyti nereikia?“ – paklausiau ir pati nustebau savo drąsa

Nežinau, kas man tą akimirką pasidarė. Paprastai tokiose situacijose nuleidžiu galvą ir stengiuosi kuo greičiau pasišalinti. Tačiau šįkart šalia stovėjo mano dukra, kuri ką tik turėjo aiškintis, kodėl jos mama visų akivaizdoje tikrinama.

Todėl paklausiau:

„Atsiprašau, o jūs nemanote, kad dabar reikėtų mūsų atsiprašyti?“

Vyras pažiūrėjo į mane.

„Už ką? Mes dirbame savo darbą.“

„Aš suprantu, kad dirbate. Bet jūs su manimi kalbėjote taip, tarsi jau būtumėte nusprendęs, kad kažką pavogiau.“

„Ponia, negaliu su kiekvienu čia diskutuoti.“

Ir nusisuko.

Prisiekiu, jeigu tuo metu šalia nebūtų buvę dukros, tikriausiai būčiau pravirkusi tiesiog parduotuvėje.

Ne todėl, kad mane patikrino. Aš suprantu, kad savitarnos kasose gali būti klaidų, o parduotuvės turi teisėtą interesą saugoti savo prekes. Tačiau tikrai nesitikėjau, kad net ir paaiškėjus, jog viskas sumokėta, žmogus nesugebės paprasčiausiai pasakyti „atsiprašau“.

Savitarnos kasų darbuotoja, matyt, suprato, kaip jaučiuosi.

Ji tyliai priėjo arčiau ir pasakė:

„Labai atsiprašau už nemalonią situaciją. Jūs viską padarėte teisingai.“

Tie žodžiai bent šiek tiek padėjo.

Bet iš parduotuvės išėjau nešdamasi ne tik pirkinių krepšį. Išsinešiau tokį pažeminimo jausmą, kokio seniai nebuvau patyrusi.

Automobilyje dukra pradėjo verkti, o aš nežinojau, kaip ją nuraminti

Vos atsisėdome į automobilį, dukra pravirko.

„Mama, daugiau nebeikim į tą parduotuvę.“

Bandžiau ją nuraminti. Sakiau, kad nieko blogo nepadarėme, kad kartais technika suklysta ir žmonės ne visada moka gražiai kalbėti.

Tačiau ji vis kartojo:

„Bet visi žiūrėjo į mus.“

Ir tada pati nebeišlaikiau.

Sėdėjome abi automobilyje prie parduotuvės ir verkėme. Gal kam nors tai pasirodys pernelyg jautru. Juk nieko tokio nenutiko – nei baudos gavome, nei pinigų praradome, nei kas nors mus sulaikė ilgam.

Bet kartais skaudžiausia būna ne pati situacija, o tai, kaip su tavimi pasielgia.

Nuo vaikystės dukrą mokau būti sąžiningą. Jeigu kasininkė netyčia atiduoda per daug grąžos, mes ją grąžiname. Jeigu parduotuvėje ką nors netyčia sugadiname, pasakome darbuotojui. Visada aiškinu, kad reikia gerbti kitus žmones, nesvarbu, kokį darbą jie dirba.

O tą vakarą jai turėjau paaiškinti, kodėl su sąžiningu žmogumi kartais elgiamasi taip, lyg jis būtų kažkuo kaltas.

Ir man buvo labai sunku rasti tinkamus žodžius.

Vyrui grįžusi namo viską papasakojau. Jis iš pradžių supyko ir pasiūlė važiuoti atgal išsiaiškinti. Bet aš nebenorėjau.

„Kam? Kad vėl prieš visus aiškintumės?“ – paklausiau.

Tą vakarą ilgai negalėjau užmigti. Galvoje nuolat sukosi tas pats sakinys: „Jeigu nieko nepaėmėt, tai ko bijot?“

Bet juk problema visai ne ta, ar žmogus kažko bijo. Problema ta, kad niekas nenori būti žeminamas, ypač savo vaiko akyse.

Kitą rytą nusprendžiau, kad šitaip visko nepaliksiu

Šeštadienį atsikėlusi pirmiausia susiradau pirkimo čekį. Jį buvau išsaugojusi, nors paprastai po apsipirkimo išmetu. Pasižiūrėjau, kelintą valandą mokėjau, ir užsirašiau visas aplinkybes, kol dar gerai prisiminiau.

Tada parašiau parduotuvės administracijai.

Nereikalavau pinigų, dovanų kupono ar kokios nors kompensacijos. Paprašiau tik išsiaiškinti, ar buvo būtina mane tikrinti tokiu būdu ir kodėl darbuotojas bendravo taip nemandagiai.

Parašiau, kad suprantu apsaugos darbuotojų pareigas, tačiau tai neturėtų reikšti, jog žmogus gali būti viešai kaltinamas dar nepatikrinus faktų.

Po kelių dienų sulaukiau atsakymo. Parduotuvės atstovė atsiprašė už nemalonią patirtį ir paaiškino, kad situacija bus aptarta su darbuotojais.

Nežinau, ar tas pokalbis ką nors pakeitė. Gal apsaugos darbuotojas ir toliau mano, kad pasielgė teisingai. Gal jam tai buvo tik dar vienas eilinis patikrinimas, kurį jau seniai pamiršo.

Tačiau man tai nebuvo eilinė diena.

Nuo tada į savitarnos kasas žiūriu kiek kitaip. Ir toliau jomis naudojuosi, nes jos patogios, bet kaskart prisimenu tą vakarą. Žinau, kad signalas ar atsitiktinė patikra savaime nereiškia kaltės. Jeigu vėl iškiltų neaiškumų, ramiai parodyčiau čekį, paprašyčiau paaiškinti patikros priežastį ir, jeigu reikėtų, pakviesčiau atsakingą parduotuvės darbuotoją.

Tačiau labiausiai norėčiau, kad apsaugos darbuotojai prisimintų vieną paprastą dalyką.

Žmogus, stovintis priešais jus su pirkinių krepšiu, nėra vien potencialus pažeidėjas. Tai gali būti mama su vaiku, pensininkė, pavargęs po darbo žmogus ar tiesiog pirkėjas, kuriam tą dieną ir taip buvo sunku.

Ir kartais pakanka visai nedaug, kad situacija nevirstų pažeminimu. Užuot garsiai abejojus žmogaus sąžiningumu, galima mandagiai paprašyti patikros. O jeigu įtarimas nepasitvirtina, paprastas „atsiprašome už nepatogumus“ nieko nekainuoja.

Praėjus savaitei dukra manęs vėl paklausė:

„Mama, o jeigu kitą kartą vėl supypsės?“

Atsakiau, kad tada tiesiog ramiai viską išsiaiškinsime.

Ji pagalvojo ir tarė:

„Tik šį kartą neleisk, kad su tavimi taip kalbėtų.“

Tie žodžiai man įstrigo labiau už viską.

Nes tą vakarą parduotuvėje praradau ne pinigus ir ne prekes. Trumpam praradau jausmą, kad su manimi elgiamasi pagarbiai.

O juk pagarbos nusipelno kiekvienas žmogus. Net tada, kai prie savitarnos kasos netikėtai supypsi signalas.