Turguje nusipirkau pigaus medaus, bet pažįstamo žodžiai sugadino nuotaiką: ar tikrai parsinešiau cukraus sirupo?

Turguje pamačiau medų, kuris kainavo mažiau nei kituose prekystaliuose, ir nusprendžiau nusipirkti. Savaitgalį užsukęs pažįstamas pažvelgė į stiklainį ir pareiškė, kad tokio geriau nevalgyti – esą ten beveik vien cukrus. Nuotaika iškart pasikeitė, tačiau paaiškėjo ir kita problema: vien iš kainos, skonio ar skystumo patikimai nustatyti medaus klastojimo negalima. Todėl prieš kaltinant pardavėją reikėjo išsiaiškinti, ką iš tikrųjų galima patikrinti namuose.

Pirkau medų, o parsinešiau ir nemalonų įtarimą

Rinkdamasis labiausiai žiūrėjau į kainą. Medus atrodė gražiai, stiklainis tvarkingas, o skirtumas nuo kitų pasiūlymų viliojo. Tuo metu nekilo mintis ilgiau klausinėti apie bityną ar atidžiai perskaityti visą etiketę.

Pažįstamo pastaba pataikė į jautrią vietą. Buvo apmaudu pagalvoti, kad norėdamas sutaupyti galėjau nusipirkti visai ne tai, už ką sumokėjau. Tačiau paklausus, iš kur jis taip užtikrintai žino sudėtį, aiškaus atsakymo nebuvo: jam medus pasirodė pernelyg skystas ir neįprasto skonio.

Tada supratau, kad turiu įtarimą, bet neturiu įrodymo. Maža kaina gali paskatinti pasidomėti pardavėju, tačiau pati savaime nepatvirtina apgaulės. Lygiai taip pat brangus stiklainis ir graži etiketė nėra laboratorinis kokybės patvirtinimas.

Dar vienas dalykas, kurį lengva supainioti: tikrame meduje natūraliai yra daug cukrų. Todėl saldumas nėra klastojimo požymis. Klausimas kitas – ar medus autentiškas, ar į jį pridėta pašalinio cukraus sirupo, kurio meduje neturėtų būti.

Skystas nereiškia netikras, o susikristalizavęs – nesugedęs

Pirmiausia nustojau vertinti medų pagal vieną požymį. Medaus spalva, kvapas ir skonis priklauso nuo augalų, iš kurių surinktas nektaras. Jis gali būti šviesus ar tamsus, švelnaus arba ryškaus skonio, todėl neįprastas aromatas dar nereiškia, kad produktas suklastotas.

Tas pats galioja konsistencijai. Šviežiai išsuktas medus būna skystas, vėliau daugelis jo rūšių kristalizuojasi, tačiau šio proceso greitis skiriasi. Susikristalizavimas nėra įrodymas, kad į medų pridėta cukraus, o skystumas savaime neįrodo, kad jo pridėta.

Internete siūlomi bandymai su vandeniu, popieriumi ar degtuku atrodo patrauklūs, nes žada greitą atsakymą. Tačiau tirštumas, tekėjimas nuo šaukšto ar elgesys vandenyje neparodo visos sudėties. Padegti medų ar jo prisigėrusį daiktą dar ir nėra prasmingas būdas tikrinti maisto kokybę.

Patikimam autentiškumo vertinimui naudojami laboratoriniai metodai, o kai kuriais atvejais reikia jų derinio. Europos Komisijos informacijoje apie medaus tyrimus pabrėžiama, kad klastojimo nustatymas yra sudėtingas analitinis uždavinys. Vadinasi, virtuvėje atliktas vienas bandymas negali patikimai pakeisti tyrimo.

Daugiau pasako kilmė ir pardavėjo atsakymai

Kitą kartą turguje pradėčiau nuo paprastų klausimų: kas šį medų pagamino, kur jis surinktas ir kada išsuktas? Jei parduodantis žmogus nėra bitininkas, norėčiau žinoti, iš ko jis medų įsigijo. Aiškūs atsakymai nepatvirtina sudėties, bet leidžia suprasti, ar produktą galima atsekti.

Ant pakuotės ieškočiau gamintojo ar kito atsakingo pardavėjo duomenų, kilmės, kiekio ir tinkamumo vartoti informacijos. Vien užrašo „naminis“ arba „natūralus“ man nebeužtektų. Svarbu turėti duomenis, pagal kuriuos vėliau būtų galima nustatyti, ką ir iš ko pirkau.

Medus iš kelių šalių taip pat nėra savaime netikras. Kilmės šalis ir autentiškumas yra skirtingi klausimai: tiek vietinį, tiek įvežtą produktą reikia vertinti pagal jam taikomus reikalavimus. Lietuvoje rinkai tiekiamas medus turi atitikti nustatytus saugos, kokybės, sudėties ir ženklinimo reikalavimus.

Pirkdamas iš nepažįstamo pardavėjo pirmiausia rinkčiausi nedidelį kiekį ir paprašyčiau pirkimą patvirtinančio dokumento. Tai ypač naudinga tada, kai vėliau kyla klausimų. Be pardavėjo duomenų, etiketės ar pirkimo aplinkybių net ir pagrįstą įtarimą išsiaiškinti sunkiau.

Ką daryčiau su jau nusipirktu stiklainiu?

Pažįstamo žodžių nepakako nei medui išmesti, nei pardavėjui viešai apkaltinti. Pirmiausia išsaugočiau stiklainį, etiketę ir pirkimo dokumentą, pasižymėčiau prekybos vietą bei datą. Tada kreipčiausi į pardavėją ir paprašyčiau paaiškinti kilmę ar kitus neaiškius dalykus.

Jeigu atsakymai nesutaptų su ženklinimu arba liktų rimtų įtarimų, apie juos galima pranešti VMVT. Tarnybai svarbiau konkretūs duomenys ir išlikęs produktas nei teiginys, kad medus „kažkoks keistas“. Dėl mėginio pateikimo ir tolesnių veiksmų reikėtų tartis su specialistais, o ne savarankiškai keisti produkto būklę.

Kokybės ar saugumo abejonė taip pat nėra tas pats, kas įrodytas klastojimas. Jei produktas atrodo sugedęs, jo nereikėtų ragauti vien norint užbaigti ginčą. Tačiau vien mažesnė kaina ar kitoks nei įprasta skonis dar neleidžia paskelbti, kad stiklainyje – cukraus sirupas.

Po šio pirkinio daugiau dėmesio skirčiau ne tam, kaip gražiai medus teka nuo šaukšto, o jo kilmei ir pardavėjo patikimumui. Pažįstamo perspėjimą galima išklausyti, bet išvadą verta grįsti daugiau nei užtikrintu tonu. Kitaip pigus pirkinys gali tapti nepagrįsto įtarimo istorija, nors tikrojo atsakymo taip ir nesužinojome.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti.