Darbe atėjo nauja kolegė ir po mėnesio gavo didesnę algą nei aš: nežinojau, ar eiti pas vadovą, ar tiesiog patylėti

Toje įmonėje dirbau beveik šešerius metus. Per tą laiką pasikeitė trys vadovai, du kartus persikraustėme į kitas patalpas, o mano pareigos pamažu išsiplėtė tiek, kad kartais pati nebežinojau, kaip jas tiksliai apibūdinti. Pradėjau nuo paprastų administracinių darbų, vėliau perėmiau užsakymų priežiūrą, bendravimą su klientais ir dalį buhalterinių dokumentų tvarkymo. Atlyginimas per tuos metus augo, todėl niekada rimtai nesvarsčiau ieškoti kito darbo. Iki tos dienos, kai sužinojau, kiek uždirba nauja kolegė.

Rugsėjo pradžioje į mūsų skyrių priėmė Rasą. Jai buvo trisdešimt dveji, prieš tai dirbo panašioje įmonėje Kaune. Maloni, greitai besimokanti, mėgstanti pajuokauti. Vadovas paprašė manęs pirmąsias savaites padėti jai įsivažiuoti. Parodžiau programas, supažindinau su klientais, paaiškinau, kaip tvarkome užsakymus ir kokių klaidų geriau nedaryti. Kartais po darbo dar atrašydavau į jos žinutes, nes nenorėjau, kad ryte ji rastų krūvą neišspręstų problemų.

Su Rasa sutardavome gerai. Niekada nelaikiau jos konkurente. Priešingai, džiaugiausi, kad pagaliau atsirado žmogus, su kuriuo galima pasidalyti darbais.

Vienas pokalbis prie kavos aparato sugadino visą dieną

Spalio pradžioje per pietų pertrauką sėdėjome virtuvėlėje. Rasa pasakojo, kad ieško buto nuomai ir svarsto, kiek galėtų sau leisti mokėti. Kalbėjomės apie kainas, paskolas ir tai, kiek pinigų lieka po būtinųjų išlaidų. Tuomet ji visai paprastai pasakė:

– Aš skaičiavau, kad iš tų dviejų tūkstančių šimto į rankas kokius šešis šimtus galėčiau atsidėti.

Iš pradžių net nesupratau, ką išgirdau. Paklausiau, ar ji kalba apie bendras šeimos pajamas. Rasa papurtė galvą.

– Ne, čia mano alga. O ką?

Pasakiau, kad nieko, tiesiog skaičiuoju, kiek dabar kainuoja butų nuoma. Ji toliau pasakojo apie kažkokį dviejų kambarių butą, bet aš jau beveik negirdėjau.

Mano atlyginimas buvo 1650 eurų į rankas.

Skirtumas – 450 eurų per mėnesį. Per metus susidarytų 5400 eurų. Už tokius pinigus galėčiau apmokėti nemažą dalį būsto paskolos įmokų arba pagaliau pasikeisti seną automobilį, kurio remontams kasmet išleidžiu vis daugiau.

Blogiausia buvo ne pats skaičius. Blogiausia, kad žmogus, kurį dar vakar mokiau atlikti įprastas užduotis, uždirbo gerokai daugiau už mane.

Tą popietę sėdėjau prie kompiuterio ir jaučiau, kaip kaupiasi pyktis. Kai Rasa atėjo paklausti, kodėl vienas užsakymas sistemoje rodomas du kartus, atsakiau trumpiau nei paprastai. Ji nieko blogo nepadarė, bet man buvo sunku elgtis taip, lyg niekas nebūtų pasikeitę.

Grįžusi namo apie tai papasakojau vyrui. Jis išklausė, paskui paklausė:

– O kada paskutinį kartą prašei pakelti algą?

Sutrikau. Prieš trejus metus vadovas pats pridėjo šimtą eurų. Dar vienas padidinimas buvo tada, kai įmonėje visiems perskaičiavo atlyginimus. Bet pati niekada nebuvau nuėjusi ir tiesiai pasakiusi, kiek norėčiau uždirbti.

– Tai gal problema ne kolegėje? – paklausė vyras.

Tą vakarą jo žodžiai mane dar labiau supykdė, nors vėliau supratau, kad klausimas buvo teisingas.

Visą savaitę galvojau, ar verta apskritai ką nors sakyti

Kitą dieną pradėjau atidžiau stebėti, kas vyksta darbe. Rasa darė tas pačias užduotis kaip aš, bet turėjo ir patirties su viena nauja programa, kurios mūsų įmonė dar tik planavo imtis. Galbūt dėl to jai pasiūlė didesnį atlyginimą? O gal tiesiog naujų darbuotojų rinkoje jau nebeįmanoma pasamdyti už tiek, kiek mokama seniesiems?

Nenorėjau pulti vadovo kaltinti neteisybe, nežinodama visų aplinkybių. Tačiau negalėjau atsikratyti minties, kad per šešerius metus tapau žmogumi, kuris visada sutinka, visada padeda ir niekada nieko neprašo.

Penktadienį vadovas paprašė manęs dar kartą peržiūrėti Rasos parengtą ataskaitą. Radau kelias klaidas, pataisiau ir nusiunčiau jam galutinį variantą. Gavau trumpą atsakymą: „Ačiū, kaip visada išgelbėjai.“

Tą akimirką supratau, kas mane labiausiai skaudina. Ne tai, kad Rasa uždirba 2100 eurų. O tai, kad mano patikimumas ir papildoma atsakomybė tapo savaime suprantamu dalyku. Visi žinojo, kad padarysiu, bet niekas neklausė, ar dabartinis atlyginimas mane tenkina.

Savaitgalį nusprendžiau nebesvarstyti, kas ką uždirba, o susirašyti savo darbus. Atsiverčiau seną pareigybės aprašymą, kurį gavau prieš šešerius metus, ir palyginau su tuo, ką darau dabar. Skirtumas buvo akivaizdus. Tuomet buvau atsakinga už užsakymų registravimą ir dokumentų paruošimą. Dabar pati sprendžiau klientų problemas, mokiau naujus darbuotojus, prižiūrėjau kelias sistemas ir pavaduodavau skyriaus vadovą jam išvykus.

Susirašiau konkrečius darbus, keletą situacijų, kai padėjau išvengti nuostolių, ir atlyginimą, kurio norėčiau. Nusprendžiau prašyti 2000 eurų į rankas. Man tai atrodė didelis šuolis, bet pirmą kartą turėjau aiškius argumentus, kodėl tokio padidinimo prašau.

Į vadovo kabinetą ėjau drebančiomis rankomis

Pirmadienį ryte parašiau vadovui, kad norėčiau pusvalandžio pokalbio apie savo pareigas ir atlyginimą. Jis pasiūlė susitikti po pietų. Iki tol kelis kartus mintyse pakartojau, ką sakysiu, ir net buvau nusprendusi, kad jei pradėsiu jaudintis, tiesiog skaitysiu iš užrašų.

Kabinete pradėjau nuo to, ką buvau pasiruošusi. Pasakiau, kiek laiko dirbu įmonėje, kokias papildomas atsakomybes perėmiau ir ką, mano nuomone, reikėtų peržiūrėti. Vadovas klausėsi, kartais kažką pasižymėdavo.

Galiausiai paklausė:

– Kokio atlyginimo tikėtumeisi?

– Dviejų tūkstančių eurų į rankas.

Jis kurį laiką tylėjo.

– Tai nemažas padidinimas.

– Suprantu, – atsakiau. – Bet ir mano darbas dabar nebe toks, dėl kokio susitarėme prieš šešerius metus.

Vadovas pradėjo kalbėti apie biudžetą, įmonės išlaidas ir metų pabaigą. Anksčiau tokiame pokalbyje tikriausiai būčiau iškart pasakiusi, kad suprantu situaciją ir galime prie šio klausimo grįžti kada nors vėliau. Šį kartą paklausiau, kokį konkretų sprendimą jis galėtų pasiūlyti ir kada.

Tada jis pasakė sakinį, kuris man ilgam įstrigo:

– Žinai, mes kažkaip buvome įpratę, kad tu patenkinta.

Nežinojau, ar juoktis, ar supykti. Šešerius metus stengiausi būti gera darbuotoja, o mano tylėjimas buvo suprastas kaip pasitenkinimas.

Vadovas pažadėjo aptarti klausimą su direktoriumi ir grįžti su atsakymu iki savaitės pabaigos.

Atlyginimą pakėlė, bet ne tiek, kiek prašiau

Ketvirtadienį vadovas pasikvietė mane dar kartą. Pasakė, kad nuo lapkričio gali pasiūlyti 1850 eurų į rankas, o po trijų mėnesių, įvertinus skyriaus rezultatus ir mano atsakomybes, būtų galima grįžti prie pokalbio dėl tolesnio didinimo.

Tai nebuvo du tūkstančiai, kurių prašiau. Ir vis dar mažiau, negu gaudavo Rasa. Tačiau 200 eurų papildomai kiekvieną mėnesį man buvo reikšminga suma. Susitarėme, kad papildomos pareigos bus įtrauktos į atnaujintą pareigybės aprašymą, o atlyginimo peržiūros datą patvirtinsime raštu.

Išėjusi iš kabineto nejaučiau didelio triumfo. Labiau palengvėjimą, kad pagaliau padariau tai, ko bijojau daugybę metų.

Vakare vyras paklausė, ar dabar jau viskas gerai.

– Ne visai, – atsakiau. – Bet bent jau žinau, kad galiu kalbėtis.

Tą pačią savaitę sužinojau dar vieną dalyką. Rasa prieš ateidama į mūsų įmonę buvo gavusi pasiūlymą iš kito darbdavio ir per atranką tiesiai pasakiusi, kokio atlyginimo tikisi. Jai pasiūlė tiek, kiek prašė. Ji neapgavo, nieko neatėmė iš manęs ir neturėjo jokios priežasties jaustis kalta.

Supratau, kad visą laiką pykau ne ant to žmogaus.

Dabar suprantu, ką būčiau turėjusi padaryti gerokai anksčiau

Praėjo kelios savaitės, ir mūsų skyriuje niekas iš esmės nepasikeitė. Su Rasa ir toliau kartu geriame kavą, juokaujame ir sprendžiame darbines problemas. Ji taip ir nesužinojo, kokį vidinį sukrėtimą man sukėlė tas paprastas pokalbis apie buto nuomą.

Užtat pasikeitė mano požiūris. Anksčiau maniau, kad jeigu daug dirbsiu, būsiu atsakinga ir niekam nekelsiu problemų, vadovai patys pastebės mano pastangas. Galbūt kartais taip ir nutinka. Tačiau mano atveju šešeri metai parodė ką kita.

Dabar žinau, kad atlyginimą verta aptarti reguliariai, nelaukiant, kol į darbą ateis naujas žmogus. Prieš tokį pokalbį svarbu pasiruošti: susirašyti atsakomybes, pasiekimus, pasidomėti darbo rinkos atlyginimais ir aiškiai įvardyti, kokio rezultato tikiesi. O jei vadovas negali iš karto pasiūlyti norimos sumos, bent jau galima susitarti dėl konkrečių sąlygų ir datos, kada klausimas bus peržiūrėtas.

Taip pat supratau, kodėl neverta eiti į vadovo kabinetą vien su priekaištu, kad kolegė uždirba daugiau. Žmonių atlyginimai gali skirtis dėl patirties, derybų, atsakomybių ar rinkos sąlygų. Tačiau tai nereiškia, kad negalima kelti klausimo dėl savo darbo vertės. Jei skirtumai atrodo nepagrįsti, verta prašyti paaiškinti atlygio nustatymo kriterijus.

Svarbiausia, kad nebereikia gėdytis kalbėti apie pinigus. Visą gyvenimą buvau mokyta, jog kuklumas puošia žmogų, o gerą darbą anksčiau ar vėliau kažkas pastebės. Bet už kuklumą būsto paskolos nesumokėsi, o parduotuvėje už jį pigesnių produktų negausi.

Kartais pagalvoju, kas būtų nutikę, jeigu tą dieną prie kavos aparato Rasa nebūtų užsiminusi apie savo atlyginimą. Tikriausiai iki šiol ramiai dirbčiau už tuos pačius 1650 eurų, džiaugčiausi vadovo padėkomis ir net nesusimąstyčiau, kad galiu paprašyti daugiau.

Dabar man dėl vieno dalyko tikrai apmaudu. Ne dėl to, kad nauja kolegė uždirba daugiau. O dėl to, kad pati tiek metų nedrįsau paklausti, kiek iš tikrųjų vertas mano darbas.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt