Rugsėjį nusipirkome pigesnių granulių žiemai. Spalį katilas pradėjo gesti, o pardavėjas nebeatsiliepė

Rugsėjo pradžioje su vyru nusprendėme nelaukti pirmųjų šalčių ir iš anksto pasirūpinti granulėmis šildymo sezonui. Pernai už kurą sumokėjome beveik 900 eurų, todėl šiemet norėjome bent šiek tiek sutaupyti. Internete radome skelbimą, kuriame medžio granulės buvo siūlomos gerokai pigiau nei pas kitus pardavėjus. Už toną prašė 210 eurų, nors kitur panašūs pasiūlymai siekė 260–290 eurų. Pagalvojome, kad pagaliau pasitaikė gera proga. Užsisakėme tris tonas, sumokėjome 630 eurų ir džiaugėmės sutaupę daugiau nei šimtą eurų. Tik tada dar nežinojome, kad spalį šis pirkinys mums kainuos gerokai daugiau.

Gyvename nuosavame name netoli Šiaulių. Granulinį katilą įsirengėme prieš penkerius metus, kai atsisakėme seno malkinio. Iki šiol didelių problemų neturėjome. Kartą per metus išvalydavome katilą, patikrindavome degiklį, o žiemą papildydavome granulių talpą. Todėl kai pirmą kartą katilas sustojo, net nepagalvojome, kad dėl to gali būti kaltas naujai įsigytas kuras.

Pardavėjas žadėjo gerą kokybę, bet ant maišų nebuvo jokios aiškios informacijos

Skelbimą radau vienoje socialinių tinklų grupėje. Pardavėjas rašė, kad granulės pagamintos iš spygliuočių medienos, gerai dega ir beveik nepalieka pelenų. Paskambinus vyras telefonu paaiškino, kad turi didesnį kiekį sandėlyje, todėl gali parduoti pigiau. Dar pridūrė, kad žmonės perka ne pirmus metus ir nesiskundžia.

Granules atvežė po keturių dienų. Maišai buvo balti, be gamintojo pavadinimo, kokybės klasės ar sertifikato žymėjimo. Paklausiau vairuotojo, kodėl nėra etikečių. Jis atsakė, kad granulės supakuotos vietoje, todėl ir kaina mažesnė. Tuo metu toks paaiškinimas pasirodė visai suprantamas.

Vieną maišą vyras praplėšė dar kieme. Granulės atrodė įprastos, nors dugne buvo nemažai smulkių medžio dulkių. Kai kurios lengvai trupėjo tarp pirštų. Vyras pasakė, kad tikriausiai aptrupėjo vežant, todėl nesureikšminome.

Dabar suprantu, kad jau tada reikėjo bent paprašyti dokumentų, kuriuose būtų nurodytas gamintojas, granulių kokybės klasė ir pagrindinės savybės. Tačiau skubėjome susikrauti kurą į sandėliuką ir džiaugėmės, kad vienas svarbus rudens darbas jau atliktas.

Pirmąją savaitę katilas veikė, o paskui prasidėjo keisti dalykai

Šildymą įjungėme spalio pradžioje. Pirmas kelias dienas viskas atrodė gerai, tik pastebėjome, kad pelenų stalčių reikia valyti dažniau. Anksčiau užtekdavo tai padaryti pagal įprastą priežiūros grafiką, o dabar degiklyje pradėjo kauptis kieti, į akmenukus panašūs gabalėliai.

Vieną vakarą katilo ekrane pasirodė pranešimas apie nepavykusį uždegimą. Vyras išvalė degiklį, paleido iš naujo ir sistema vėl pradėjo veikti. Kitą rytą katilas buvo sustojęs dar kartą. Namuose temperatūra jau buvo nukritusi iki 17 laipsnių.

Iš pradžių kaltinome uždegimo elementą. Katilas nebe naujas, todėl atrodė visai įmanoma, kad tiesiog atėjo laikas keisti kokią nors detalę. Tačiau penktadienio vakarą išgirdome neįprastą granulių padavimo mechanizmo garsą. Vyras nuėjo į katilinę ir pamatė, kad granulės beveik nebepaduodamos.

Paskambinome meistrui. Jis atvyko šeštadienį, apžiūrėjo įrenginį ir išvalė padavimo sistemą. Joje buvo susikaupę smulkių dulkių ir trupinių. Degiklyje taip pat rado kietų susilydžiusių pelenų sankaupų.

– Kokias granules dabar kūrenate? – paklausė.

Parodėme maišą. Meistras ilgai jį apžiūrinėjo, paskui paklausė, ar turime kokybės dokumentus. Neturėjome.

Jis paaiškino, kad prastos fizinės kokybės granulės gali trupėti, o susikaupusios dulkės trukdyti padavimo mechanizmui. Didesnis peleningumas ir polinkis sudaryti šlaką taip pat gali sutrikdyti degiklio darbą. Tačiau vien iš apžiūros neįmanoma patikimai nustatyti nei granulių sudėties, nei to, ar būtent jos sukėlė visus gedimus.

Pardavėjui skambinome penkias dienas, bet telefonas tylėjo

Pirmadienį paskambinau žmogui, iš kurio pirkome granules. Norėjau paprastai paaiškinti situaciją ir paklausti, ar kiti pirkėjai nesusidūrė su panašiomis problemomis. Niekas neatsiliepė. Po valandos bandžiau dar kartą, vakare parašiau žinutę.

Kitą dieną skambino vyras. Trečiadienį parašiau per socialinį tinklą, kuriame buvome radę skelbimą. Žinutė liko be atsakymo, o ketvirtadienį pastebėjome, kad pats skelbimas jau pašalintas.

Labiausiai supykau ne dėl pinigų. Norėjosi bent išgirsti paaiškinimą. Galbūt žmogus nežinojo, kokios kokybės kurą parduoda, gal buvo gavęs blogą partiją. Tačiau kai pardavėjas visiškai nebeatsiliepė, pasitikėjimo neliko.

Tuo metu jau buvome sumokėję 140 eurų už katilo diagnostiką ir valymą. Meistras patarė kol kas nenaudoti įtartinų granulių ir įsigyti nedidelį kiekį patikimo gamintojo kuro, tinkamo mūsų katilui. Nusipirkome kelis maišus, išvalėme sistemą ir stebėjome jos darbą.

Su naujomis granulėmis katilas veikė gerokai stabiliau. Nors tai dar nebuvo laboratorinis įrodymas, kad visa ankstesnė partija nekokybiška, nusprendėme nerizikuoti.

Sutaupyti norėjome 150 eurų, bet dabar pirmiausia tikriname visai kitus dalykus

Iš pradžių net nežinojome, ką daryti su sandėliuke likusiomis granulėmis. Išmesti beveik tris tonas kuro atrodė beprotybė, tačiau pilti jas atgal į katilą bijojome. Išsaugojome susirašinėjimą su pardavėju, mokėjimo duomenis, maišų nuotraukas ir meistro pateiktą informaciją. Nusprendėme aiškintis, kokias galimybes turime pareikšti pretenziją, nors iš pradžių reikėjo nustatyti, kas tiksliai mums pardavė kurą ir kokiu pagrindu vykdė prekybą.

Ši istorija išmokė kelis dalykus, kurių anksčiau visai nesureikšminome. Perkant granules svarbu žiūrėti ne vien į kainą, bet ir į gamintoją, deklaruojamą kokybės klasę, peleningumą, drėgnį bei smulkių dalelių kiekį. ENplus A1 ženklinimas gali padėti atpažinti sertifikuotą produkciją, tačiau jo tikrumą taip pat verta patikrinti. Ne mažiau svarbu išsaugoti pirkimo dokumentus ir įsitikinti, kad pardavėją prireikus bus galima surasti.

Dabar, kai kaimynas pasakoja radęs labai pigių granulių, pirmiausia klausiu ne kiek kainuoja tona, o kas jas pagamino ir ar galima pamatyti dokumentus.

Sandėliuke vis dar stovi mūsų rugsėjį pirktas kuras. Kaskart pro jį eidama prisimenu, kaip džiaugėmės sutaupę pinigų. Tąkart atrodė, kad priėmėme protingą sprendimą ir pasiruošėme žiemai anksčiau už kitus.

Tik spalį supratau, kad pigiausias kuras nebūtinai reiškia pigiausią šildymą. Kartais keli sutaupyti eurai už maišą vėliau virsta meistro sąskaita, šaltais namais ir klausimu, ką daryti su trimis tonomis granulių, kuriomis nebedrįsti kūrenti.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt