„Kaip atrodys, jei neateisi?“: 40-metis Lukas nustojo lankytis giminės „baliuose“ ir pirmą kartą pasijuto gyvenantis savo gyvenimą

40-metis Lukas ilgus metus į giminės šventes eidavo ne todėl, kad norėdavo. Eidavo todėl, kad taip buvo priimta.

Gimtadieniai, jubiliejai, krikštynos, vestuvių metinės, Kalėdos, Velykos – kalendoriuje vis atsirasdavo proga, kurios „negalima praleisti“. Jei Lukas bandydavo pasakyti, kad tą savaitgalį turi kitų planų arba tiesiog nori pabūti namuose, mama beveik visada paklausdavo to paties: „O kaip atrodys, jeigu neateisi?“

Vaikystėje jis net nesvarstydavo, ar nori ten būti. Suaugęs pradėjo svarstyti, bet vis tiek važiuodavo.

Tik sulaukęs 40-ies pirmą kartą nusprendė, kad daugiau nebenori gyventi pagal kitų žmonių norus ir įsitikinimus.

Kiekviena šventė atrodė beveik taip pat

Lukas galėjo iš anksto nuspėti, kaip praeis eilinis giminės susibūrimas.

Prie durų – apsikabinimai ir garsūs „kaip seniai matėmės“. Prie stalo – klausimai apie darbą, būstą, atlyginimą ir tai, kada pagaliau „bus rimtesnių naujienų“. Vėliau – bendros nuotraukos, kuriose visi šypsosi taip, tarsi būtų labai artimi.

Problema buvo ta, kad didžiąją metų dalį tie žmonės beveik nebendraudavo.

Lukas nežinojo, kas iš tiesų vyksta daugelio pusbrolių ar tetų gyvenime. Jie nežinojo, kas vyksta jo. Niekas nepaskambindavo tiesiog paklausti, kaip laikosi, bet per jubiliejų visi apsikabindavo ir sakydavo: „Reikėtų dažniau susitikti.“

Tada praeidavo dar metai.

Labiausiai erzino ne patys susitikimai

Lukas ilgą laiką manė, kad gal tiesiog yra nedraugiškas. Juk kiti, regis, linksminasi. Valgo, juokauja, fotografuojasi.

Tačiau jį vargino ne žmonių skaičius prie stalo – jį vargino jausmas, kad visi atlieka savo vaidmenis.

Viena teta šypsodamasi giria kitos suknelę, o po pusvalandžio virtuvėje ją aptarinėja. Pusbroliai prie stalo kalba apie šeimos vienybę, nors tarpusavyje metų metus beveik nebendrauja. Kažkas demonstratyviai apsikabina žmogų, kurį dar prieš kelias dienas telefonu apkalbėjo.

Lukas vis dažniau grįždavo iš tokių švenčių pavargęs. Ne fiziškai. Tiesiog jausdavo, kad kelias valandas ir pats buvo priverstas būti žmogumi, kuriuo nenori būti:  šypsotis, kai nesinori. Kalbėti, kai nėra apie ką. Apsimesti artimu vien todėl, kad juos sieja giminystė.

„Bet juk čia šeima“

Kaskart, kai Lukas bandydavo apie tai kalbėti su mama, išgirsdavo tą patį argumentą.

„Bet juk čia šeima.“

Jam ilgai buvo sunku su tuo ginčytis. Jo šeimoje nuo vaikystės buvo aiški taisyklė: į giminės šventes einama. Nesvarbu, ar tu su tais žmonėmis bendrauji. Nesvarbu, ar tau smagu. Nesvarbu, ar apskritai jų pasiilgai… Juk reikia pasirodyti.

Kai Lukas paauglystėje nenorėdavo važiuoti į kokios nors tolimos giminaitės jubiliejų, mama pasakydavo: „Žmonės pagalvos, kad mes pasikėlę.“

Vėliau: „Jie gi ateina į mūsų šventes.“

Dar vėliau: „Vieną kartą gali pasiaukoti.“

Tik tie „vieną kartą“ kartodavosi metų metus.

Lūžis atėjo prieš dėdės jubiliejų

Artėjo vieno giminaičio 60-metis. Buvo užsakytas restoranas, muzika, susirinkti turėjo kelios dešimtys žmonių.

Mama Lukui paskambino prieš savaitę: „Nepamiršk šeštadienį. Visi bus.“

Lukas jau buvo nusiteikęs važiuoti. Net buvo nupirkęs dovaną, bet padėjęs ragelį staiga pagalvojo: kodėl aš ten važiuoju?

Ne todėl, kad nori pamatyti dėdę – jie per pastaruosius trejus metus nebuvo nė karto normaliai kalbėjęsi.

Ne todėl, kad pasiilgo giminių.

Ne todėl, kad jam patinka tokie vakarėliai.

Vienintelė priežastis buvo ta pati, kurią girdėjo nuo vaikystės: reikia.

Kitą dieną Lukas paskambino mamai.

„Aš nevažiuosiu.“

Kitoje ragelio pusėje trumpam stojo tyla.

„Kaip tai nevažiuosi?“

„Tiesiog nevažiuosiu.“

Tada nuskambėjo laukta frazė: „O kaip atrodys, jei neateisi?“

Lukas pats nustebo, kaip ramiai atsakė: „Jeigu vienintelė priežastis ten eiti yra tai, kaip atrodysiu, tai turbūt geriau neiti.“

Šeima jo sprendimo nesuprato

Mama supyko. Pasakė, kad Lukas pasikeitė, kad darosi egoistas ir kad žmonės tikrai pastebės jo nebuvimą.

Po jubiliejaus paskambino dar kartą.

„Visi klausė, kur tu.“

„Ir ką pasakei?“

„Kad turėjai reikalų.“

Lukas nusijuokė.

Net jo neatėjimą reikėjo gražiai paaiškinti, kad tik niekas nepagalvotų ko nors nepatogaus.

Tačiau labiausiai jį nustebino tai, kaip pats jautėsi tą šeštadienį – nebuvo jokios euforijos. Jis tiesiog ramiai praleido dieną: ilgiau pamiegojo, išėjo pasivaikščioti, vakare susitiko su artimu draugu. Ir pirmą kartą po daugelio metų sekmadienio rytą nejautė palengvėjimo, kad dar viena „privaloma“ šventė pagaliau baigėsi.

Lukas nenustojo vertinti šeimos - jis tiesiog nustojo painioti giminystę su artumuNuotrauka: Sukurta DI

Jis nenutraukė ryšių su giminėmis

Po to sprendimo Lukas nenustojo bendrauti su visa šeima. Priešingai – su keliais giminaičiais ryšys net pagerėjo.

Su pusbroliu, su kuriuo jam nuoširdžiai įdomu, dabar kartais susitinka dviese. Vienai tetai, kuri jam visada buvo artima, pats paskambina. Jei sesuo švenčia gimtadienį, jis ateina, nes iš tikrųjų nori būti kartu.

Pasikeitė tik viena taisyklė – jis nebeina todėl, kad „reikia“. Jei nori – ateina. Jei nenori – mandagiai pasveikina ir lieka namuose.

Kai kuriems giminaičiams tai iki šiol atrodo keista, tačiau Lukas sako pagaliau supratęs, kad giminystės ryšys pats savaime nesukuria artumo.

„Aš nebenoriu užsidėti pliusiuko“

Anksčiau Lukas po kiekvienos tokios šventės jausdavo keistą pareigos atlikimo jausmą. Atvažiavau. Pasisveikinau. Įteikiau dovaną. Nusifotografavau. Vadinasi, esu geras giminaitis.

Dabar toks požiūris jam atrodo tuščias.

„Susirinkome, užsidėjome pliusiuką, kad palaikome ryšį, ir vėl metus nebendraujame. Aš tiesiog nebenoriu apsimesti, kad tai yra artumas.“

Lukas supranta, kad kiti gali galvoti kitaip. Kai kam didelės šeimos šventės iš tiesų svarbios ir malonios. Jam jos tokios nėra.

Ir sulaukęs 40-ies jis pirmą kartą leido sau pripažinti, kad neprivalo mėgti to, ką jo šeima mėgo visą gyvenimą. Svarbiausia jam tapo ne kiek giminių susirenka prie vieno stalo, o su kiek žmonių galima būti savimi.

Lukas nenustojo vertinti šeimos. Jis tiesiog nustojo painioti giminystę su artumu. Nes kartais daug tikresnis ryšys yra vienas nuoširdus pokalbis su žmogumi, kurio iš tiesų pasiilgai, nei visas vakaras dirbtinių šypsenų vien todėl, kad „taip reikia“.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt