„Jei jis išeis, kam aš būsiu reikalinga?“: Jolanta nenori, kad 26-erių sūnus pradėtų savo gyvenimą

54-erių Jolanta turi du suaugusius sūnus. Vyresnysis prieš kelerius metus išsikraustė, susikūrė savo gyvenimą ir dabar mamai paskambina tada, kai pats nori. Jaunesniajam, Mantui, 26-eri, tačiau jis vis dar gyvena kartu su tėvais. Jolanta turi daugybę argumentų, kodėl taip geriau: nuoma brangi, vienam gyventi neapsimoka, o namuose yra atskiras kambarys, maistas ir viskas, ko reikia. Tačiau kuo ilgiau ši situacija tęsiasi, tuo aiškiau matosi, kad tikroji priežastis slypi visai ne piniguose.

Jolantai labai sunku įsivaizduoti namus be jaunesniojo sūnaus. Su vyru jos santykiai jau seniai šalti, vyresnysis sūnus gyvena atskirai ir nebeleidžia mamai vadovauti savo kasdienybei. Mantas liko vienintelis žmogus, kurio gyvenime ji vis dar jaučiasi nepakeičiama.

Vyresnysis sūnus jau išėjo iš jos kontrolės

Vyresniojo sūnaus išsikraustymą Jolanta išgyveno sunkiau, nei pati tikėjosi. Iš pradžių nuolat skambindavo klausdama, ką jis valgė, kada grįš namo, ar nepamiršo susimokėti sąskaitų. Patardavo, kokį daiktą pirkti, kaip tvarkyti pinigus ir net ką daryti santykiuose.

Vieną dieną sūnus paprašė liautis.

„Mama, aš pats susitvarkysiu“, – pasakė jis.

Jolantai tai labai nepatiko. Ji jautėsi atstumta ir ilgai kartojo, kad sūnus „pasikeitė“. Tačiau iš tikrųjų jis tiesiog pradėjo gyventi kaip suaugęs žmogus. Dabar jis pats priima sprendimus, ne visada mamai apie juos pasakoja ir kartais apie svarbesnius dalykus praneša tik tada, kai viskas jau nuspręsta.

Su Mantu taip nėra. Jolanta vis dar žino, kada jis grįš, ką valgys vakarienei, kur eis savaitgalį ir kiek uždirba. Šis žinojimas jai suteikia saugumo ir jausmą, kad bent vieno vaiko gyvenime ji vis dar užima centrinę vietą.

„Mantas tiesiog nepraktiškas“

Jolanta dažnai sako, kad jaunesnysis sūnus kitoks nei jo brolis. Jis uždaresnis, sunkiau priima sprendimus, nepasitiki savimi. Jeigu reikia registruotis pas gydytoją, mama primena. Jei reikia išsiaiškinti dėl dokumentų, ji pasako, kur eiti ir ką sakyti. Jei Mantas svarsto keisti darbą, Jolanta iš karto paaiškina, ar, jos nuomone, verta.

Ji gamina, skalbia, perka didžiąją dalį maisto ir rūpinasi buitimi. Kai kas nors paklausia, kodėl 26-erių vyras pats nedaro daugiau, Jolanta jį iš karto gina: „Jis tiesiog nepraktiškas“, „Jam sunku apsispręsti“, „Jis ne toks drąsus kaip brolis.“

Tačiau pati retai pagalvoja, kad kiekvieną kartą padarydama dar vieną dalyką už sūnų ji tarsi patvirtina jam tą pačią žinutę: tau bus per sunku, leisk man.

Mantas iš tiesų tapo žmogumi, kuris prieš priimdamas net gana paprastą sprendimą dažnai klausia mamos nuomonės. Kartais atrodo, kad jis pats jau nebežino, ko nori, nes visą gyvenimą šalia buvo žmogus, pasiruošęs pasakyti, kas jam geriausia.

Jolanta visada randa argumentų, kodėl sūnui kraustytis nereikėtų

Mantas kelis kartus buvo užsiminęs, kad galėtų pradėti ieškoti nuomojamo buto. Jolanta kiekvieną kartą sureaguodavo panašiai. Ji pradėdavo skaičiuoti, kiek kainuos nuoma, komunaliniai mokesčiai ir maistas, primindavo, kad namuose jis gali daugiau sutaupyti.

„Kam tau atiduoti pinigus svetimam žmogui? Dar pagyvenk čia, pataupysi“, – sakydavo ji.

Kartais pridurdavo, kad vienam bus liūdna, kad jis nemoka gaminti, kad susirgęs neturės, kas pasirūpina. Po tokių pokalbių Mantas dažniausiai nuspręsdavo dar palaukti.

Jolanta tai priimdavo kaip įrodymą, kad sūnus pats suprato, jog namuose jam geriau. Tačiau kartą jos vyras, Manto tėtis, jai pasakė tai, kas ją labai supykdė.

„Tu ne padedi jam apsispręsti. Tu jį perkalbi.“

Ji ilgai nenorėjo su tuo sutikti.

Ji nuoširdžiai tiki, kad nori jam geroNuotrauka: Sukurta DI

Su vyru beveik nebeturi apie ką kalbėtis

Jolantos santuoka trunka daugiau nei trisdešimt metų. Didelių konfliktų namuose nėra, bet artumo taip pat beveik nelikę. Vyras turi savo reikalų, Jolanta – namus ir vaikus. Tik vaikai jau užaugo.

Vyresnysis išėjo. Liko Mantas.

Kol jis gyvena namuose, Jolantos dienos turi aiškią struktūrą. Reikia apgalvoti vakarienę, nupirkti tai, ką mėgsta sūnus, paklausti, kaip sekėsi darbe, priminti apie kokį nors reikalą. Visa tai leidžia jai jaustis reikalingai.

Kartą vyras paklausė: „O ką tu veiksi, kai ir Mantas išsikraustys?“

Jolanta neatsakė.

Galbūt būtent šiame klausime ir slypi tikroji problema. Jei Mantas išeitų, jai tektų susidurti ne tik su tuštesniais namais, bet ir su savo pačios gyvenimu. Tektų pripažinti, kad santykiai su vyru seniai praradę artumą, o už motinystės ribų ji beveik nebeturi nieko, kas suteiktų jai prasmės.

Vienas pokalbis parodė, kiek mažai Mantas pasitiki savimi

Neseniai Mantas gavo pasiūlymą pereiti į kitą darbą. Atlyginimas būtų didesnis, bet atsakomybės taip pat daugiau. Jis papasakojo apie pasiūlymą mamai.

Jolanta beveik iš karto pasakė: „Aš tavo vietoje neičiau. Dabartiniame darbe bent viską žinai.“

Mantas sutiko.

Vakare apie tai išgirdęs tėvas paklausė sūnaus, ar šis pats norėjo pabandyti. Mantas kurį laiką tylėjo, o tada atsakė: „Nežinau.“

Tėvas paklausė dar kartą: „O ką tu pats galvoji, ne mama?“

Mantas vėl pasakė tą patį: „Nežinau.“

Šis trumpas pokalbis Jolantai nepatiko, nes pirmą kartą ji išgirdo ne sūnų, kuriam tiesiog reikia patarimo, o 26-erių vyrą, kuris galbūt taip ilgai gyveno pagal mamos sprendimus, kad pačiam pasidarė sunku suprasti, ko jis nori.

Ji nuoširdžiai tiki, kad nori jam gero

Jolanta savo elgesio nelaiko blogu. Ji nenori, kad sūnui būtų sunku. Nenori, kad jis pasirinktų netinkamą darbą, prarastų pinigus, nusiviltų žmonėmis ar grįžtų į tuščią butą.

Tačiau kartais rūpestis ir kontrolė atrodo labai panašiai.

Skirtumas prasideda ten, kur suaugusiam žmogui nebeleidžiama pačiam rinktis ir net suklysti. Jolanta dažnai sako: „Aš gyvenimą nugyvenusi, geriau matau.“ Tačiau būtent čia slypi problema – ji stengiasi apsaugoti sūnų nuo tų patirčių, per kurias pati kažkada ir išmoko gyventi.

Kiekvieną kartą, kai ji nusprendžia už Mantą, jis netenka dar vienos progos patirti labai svarbų jausmą: aš pats pasirinkau ir pats susitvarkiau.

Problema gali būti ne vien sūnuje

Iš šalies lengva pasakyti, kad 26-erių vyrui tiesiog reikėtų susiimti ir pradėti gyventi savarankiškai. Tačiau ši istorija sudėtingesnė.

Mantas užaugo aplinkoje, kurioje mama nuolat sprendė, patarinėjo ir saugojo. Ilgainiui jis prie to priprato. O Jolanta priprato prie to, kad jam jos reikia.

Vyresniojo sūnaus kontroliuoti ji jau nebegali. Su vyru emocinio ryšio mažai. Savo gyvenimo už šeimos ribų Jolanta beveik nesusikūrė. Todėl jaunesniojo sūnaus priklausomybė nuo jos užpildo didelę tuštumą.

Kol Mantui reikia patarimo, vakarienės, švarių drabužių ar priminimo, Jolanta jaučiasi svarbi. Todėl jo savarankiškumas jai atrodo ne vien kaip natūralus suaugusio vaiko žingsnis – kažkur viduje jis jai reiškia ir praradimą.

Paleisti reikštų pradėti gyventi pačiai

Jolanta dar nėra pasiruošusi pasakyti Mantui, kad šis turi nedelsdamas ieškoti buto. Ji vis dar nuoširdžiai mano, kad namuose jam patogiau.

Tačiau patogiau nebūtinai reiškia geriau.

Vieną dieną Mantas vis tiek turės pats priimti sprendimus, apsipirkti, mokėti sąskaitas, kalbėtis su nepažįstamais žmonėmis, klysti ir taisyti savo klaidas. Pasitikėjimas savimi neatsiranda vien todėl, kad mama pasako „tu gali“. Jis atsiranda tada, kai žmogus kažką padaro pats ir pamato, kad iš tiesų sugeba.

Galbūt didžiausias iššūkis šioje šeimoje laukia net ne Manto. Juk būtent Jolantai teks išmokti jaustis svarbiai ir tada, kai niekas nuo jos nepriklausys.

Suaugusio vaiko savarankiškumas nėra mamos nereikalingumo įrodymas. Tačiau laikyti vaiką šalia vien todėl, kad be jo pačios gyvenimas atrodo tuščias, gali būti patogu mamai, bet nebūtinai geriausia vaikui.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt